Šiandien Bažnyčia mus kviečia švęsti Dievo Žodžio sekmadienį, o Evangelija pasakoja apie Jėzaus viešosios veiklos pradžią. Tai labai prasmingas sutapimas. Jėzus pradeda ne nuo stebuklų, ne nuo didelių ženklų, bet nuo Žodžio. Jis pradeda skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ Dievo Žodis neateina tik informuoti – jis ateina perkeisti, pakviesti, atverti naują kryptį.

Evangelija pasakoja, kad Jėzus pradeda savo veiklą Galilėjoje – ne Jeruzalėje, ne religinės galios centre, bet paribyje, krašte, kuris buvo laikomas tamsos ir mišrios tapatybės vieta. Ir būtent ten išsipildo pranašo Izaijo žodžiai: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą.“ Tai labai svarbi žinia mums šiandien. Dievo Žodis pirmiausia ateina ne pas tuos, kurie jaučiasi teisūs ir stiprūs, bet pas tuos, kurie gyvena tamsoje, abejonėje, nuovargyje, ieškojime. Žodis ateina ten, kur labiausiai jo reikia.

Jėzus skelbia Žodį ir tuo pačiu kviečia. Jis prieina prie paprastų žmonių – žvejų, dirbančių kasdienį darbą, užsiėmusių savo tinklais, rūpesčiais, pragyvenimu. Jis sako: „Eikite paskui mane!“ Ir Evangelija pabrėžia: jie tuojau paliko tinklus ir nuėjo paskui Jį. Tai nėra impulsyvus poelgis. Tai atsakas į Žodį, kuris palietė širdį. Dievo Žodis visada kviečia apsispręsti – likti ten, kur esame, ar leistis į naują kelią.

Dievo Žodžio sekmadienį mes esame kviečiami savęs paklausti: kokią vietą Dievo Žodis užima mano gyvenime? Ar jis man yra tik girdimas bažnyčioje, ar ir skaitomas namuose? Ar jis mane ramina, ar kartais trikdo? Ar leidžiu Žodžiui mane keisti, ar tik patvirtinti tai, ką jau galvoju? Nes Dievo Žodis nėra patogus tekstas. Jis yra gyvas, veiksmingas ir kartais reikalaujantis palikti savo „tinklus“.

Šiandienos Evangelija rodo, kad Jėzus pats yra Žodis, kuris eina, kalba, gydo ir buria bendruomenę. Jis ne tik skelbia, bet ir gyvena tuo, ką sako. Jis gydo ligonius, palengvina žmonių kančią, grąžina viltį. Tai reiškia, kad Dievo Žodis niekada nėra atskirtas nuo meilės darbų. Kur skelbiamas tikrasis Žodis, ten atsiranda gailestingumas, užuojauta, artumas.

Dievo Žodžio sekmadienis taip pat kviečia mus suvokti, kad kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas būti Žodžio nešėju. Jėzus sako: „Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Tai reiškia, kad mūsų tikėjimas nėra tik asmeninis dalykas. Jis yra dovana, kuria turime dalytis – ne pamokslais, o gyvenimu. Kartais užtenka vieno tylaus, sąžiningo liudijimo, vieno paguodos žodžio, vieno atleidimo gesto, kad kitas žmogus pajustų Dievo artumą.

Šiandien pasaulyje daug žodžių – greitų, garsių, skaldančių, žeidžiančių. Dievo Žodis yra kitoks. Jis kuria, gydo, jungia. Tačiau jis kalba tyliai. Jį reikia išgirsti, jam reikia laiko. Todėl šiandien Bažnyčia kviečia mus iš naujo atrasti Šventąjį Raštą – ne kaip knygą iš lentynos, bet kaip gyvą Dievo laišką mums.

Evangelijos pabaigoje girdime, kad Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokė, skelbė ir gydė. Tai tarsi paveikslas Bažnyčios, kuri gyvena Dievo Žodžiu. Tokia Bažnyčia eina pas žmones, kalba suprantama kalba, gydo žaizdas ir kviečia sekti Kristumi. Tokia Bažnyčia prasideda nuo mūsų – nuo to, ar leidžiame Dievo Žodžiui mus formuoti.

Dievo Žodžio sekmadienį Viešpats vėl praeina pro mūsų gyvenimus ir sako: „Eikite paskui mane!“ Galbūt tai kvietimas grįžti prie maldos. Galbūt kvietimas susitaikyti. Galbūt kvietimas keisti kryptį. Svarbiausia – neužsimerkti ir neužsikimšti ausų. Nes Žodis, kuris šiandien skamba, yra tas pats, kuris kadaise pašaukė žvejus ir pakeitė jų gyvenimus.

Tegul Dievo Žodis tampa šviesa mūsų kelyje, atrama mūsų sprendimuose ir jėga mūsų kasdienybėje. Tegul jis ne tik skamba, bet ir gyvena mumyse, kad ir mes taptume gyvais Jo liudytojais. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas