Bazilijus Didysis (329-379), vyskupas ir bažnyčios mokytojas, minimas sausio 2 d.

Žymiausia vyskupo Bazilijaus vardą ir šventumą menanti katedra stovi Raudonosios aikštės širdyje Maskvoje (Palaimintojo Bazilijaus soboras). Tai nuostabi katedra, blyškiai mėlyname Rusijos danguje išsiskirianti gausybe išraižytų įvairiaspalvių kupolų, nepaprasta marmuro prašmatnybe bei šlovingos krikščioniškos šventosios Rusijos praeities liudijimu. 329 metais Cezarėjoje gimęs šventasis Bazilijus buvo kilęs iš menininkų šeimos ir pats buvo menininkas. Jo šeima tokia turtinga šventųjų, kad kitos tokios hagiografijoje ir nėra: šventieji buvo jo senelė, motina, viena sesuo – Makrina ir du broliai Petras – Sebastijos vyskupas bei Grigalius Didysis – Nisos vyskupas.

Vadovaujamas tėvo, kuriam vieninteliam nebuvo „uždėta“ kanoninio šventumo aureolė, Bazilijus studijavo krikščioniškąją doktriną; ją vėliau gilino Konstantinopolio bei Atėnų mokyklose, kur susidraugavo su kitu daug žadančiu studentu Grigaliumi Nazianziečiu.

Be krikščioniškosios doktrinos Bazilijus studijavo ir retoriką, kurią greitai, siekdamas didelės sėkmės bei norėdamas susikurti pasitenkinimo kupiną bei pasiturimą gyvenimą, pradėjo ir dėstyti. Visa tai jis be didelių pastangų būtų galėjęs gauti, jeigu vieną dieną, atsisakęs savo svajonių apie šlovę, nebūtų tapęs asketu ir užsidaręs nuošalioje vietovėje Ponto kalnuose (Turkija), o vėliau leidęsis į kelionę po Egiptą, Palestiną ir Siriją vienuolių bei atsiskyrėlių takais ir jautęs vis didesnį potraukį jų gyvenimui vienatvėje, tyloje bei maldoje, kuris ryškėjo kaip viena gyvybingiausių dvasinių Bažnyčios jėgų ir kartu šventųjų šaltinis.

Grįžęs į savo atsiskyrėlio būstą Ponto kalnuose, įgijęs patirties, atsivežęs daugybę kelioninių užrašų bei sumanymų, Bazilijus vienas ten gyveno neilgai. Prie jo greitai prisidėjo Atėnuose sutiktas draugas Grigalius, o vėliau ir kiti, su kuriais jis įkūrė nedidelę vienuolių bendruomenę. Pasitelkę kelionėse įgytą patirtį, Bazilijus tuo laikotarpiu surašė dvi svarbias regulas, į kurias be pirmųjų pasekėjų savo gyvenimą lygiavo tūkstančiai kitų vienuolių, pasivadinusių savo įkūrėjo vardu – bazilijonais.

Pjeras Bardželinis (Piero Bargellini) rašė: „Bazilijus nesugriovė tuo metu jau egzistavusios ir klestėjusios rytų vienuolystės pamatų, kaip vėliau dėl Vakarų vienuolystės pasielgė šv. Benediktas. Jis atskleidė Rytų dvasingumo jėgą ir ją pakoregavo, taip leisdamas jai išlikti.“

Tą Bazilijaus ir Grigaliaus dienas užpildančią tylą, tą darbščią bei intensyvią vienatvę kartu nutraukė iš Ponto miestų, ypač iš Cezarėjos, atsklidusios blogos naujienos apie nesėkmingai vykstančią kovą su arijonizmu – krikščioniškojo mokymo grynumui grėsmę kėlusia erezija.

Tada Bazilijus nusprendė palikti saugų prieglobstį ir įsiterpti į tą ginčą. Jis nuvyko į Cezarėją, kur buvo įšventintas kunigu, o 370 metais konsekruotas vyskupu. Viena už kitą aukštesnes pozicijas užėmę arijonai, remiami to paties Rytuose pagarsėjusio imperatoriaus Valenčio iš karto suprato, kad nuo šiol gyvenimas jiems kiek pasunkės. Ir iš tiesų Bazilijus greitai parodė, iš kokio molio jis drėbtas. Jis drąsiai ir išmoningai ėmėsi kritikuoti arijonus remdamasis visomis sritimis: doktrinos sritimi, o ypač sielovados organizavimo sritimi ir dar gyvas užsitarnavo magnus, t.y. didžiojo vardą.

Tačiau netikusius arijonus jis visiškai nuginklavo artimo meilės srityje. Savo pamoksluose bei kalbose didžiausią susirūpinimą jis reiškė dėl pagalbos vargstantiems broliams. Jis tašė: „Tu sakai, kam aš padariau bloga, išsaugodamas tai, kas mano? Pasakyk man nuoširdžiai, kas gi tau priklauso? Kas tau davė tai, ką turi? Jeigu kiekvienas pasitenkintų tik tuo, kas būtina, ir tai, ko turi per daug, atiduotų vargšams, tada nebūtų nei turtuolių, nei vargšų.“

Pereidamas nuo žodžių prie darbų, miesto prieigose sukūrė ištisą meilės citadelę, pilną ligoninių, našlaičių namų bei prieglaudų, kurią žmonės jo garbei pavadino Baziliada.

Dėl vieningų Bazilijaus, popiežiaus Damazo ir Valentį pakeitusio imperatoriaus Teodozijaus, kuris nebuvo labai draugiškas eretikams, veiksmų arijonizmas pamažu buvo išstumtas. O kai didįjį vyskupą dar gana jauną pasišaukė mirtis, šios erezijos žlugimas ir ortodoksijos pergalė buvo jau labai arti.

Bazilijaus laidotuvėse, paliudydama jo didybę, artimo meilę ir ištikimybę, dalyvavo visa Cezarėja įskaitant žydus bei pagonis.

Grigalius Nazianzietis (IV a.) vyskupas ir Bažnyčios mokytojas, minimas sausio 2 d.

Dabar pasakytume, kad šv. Grigalius Nazianzietis paveldėjo savo šeimos tradiciją. Iš tiesų jo šeima buvo šventųjų šeima: šventasis buvo jo tėvas, kuris irgi vadinosi Grigaliumi ir buvo Nazianzo vyskupas, šventieji buvo jo motina, jo senelė, jo sesuo Gorgonija ir brolis Cezaris. Ir, tarsi to dar nepakaktų, Grigaliaus draugai buvo šventieji Bazilijus Didysis ir Grigalius Nysietis, su kuriais jis sudaro vadinamąją Kapadokijos šviesulių triadą.

Nuo pat jaunystės pasišventęs skaistybei, Grigalius studijavo svarbiausiuose krikščioniškųjų Rytų miestuose. Atėnuose jis susipažino su būsimuoju imperatoriumi Julijanu, į istoriją įėjusio Atskalūno vardu.

Susipažino ir su šv. Bazilijumi. Su juo jį siejo stiprios draugystės saitai. Kartu jie vėliau paliko Atėnus ir apsistojo viename Kapadokijos eremitų vienuolyne, kad ten galėtų gyventi vienatvėje, medituoti ir melstis.

Iš tos ramybės, kuri Grigaliaus gyvenimui teikė daug dvasinio pasitenkinimo, jį pašaukė pareiga prižiūrėti savo jau seno amžiaus sulaukusius ir pasiligojusius tėvus. Tačiau kai jis atvyko į Nazianzą, senasis tėvas, miesto vyskupas, norėjęs matyti sūnų kaip savo bendražygį, įšventino jį į kunigus, vos ne primygtinai įkalbėjęs jį sutikti tapti kunigu. Grigalius beveik iš karto pasigailėjo pasidavęs tėvo spaudimui ir, norėdamas išvengti kunigo prievolių, pasiprašė prieglobsčio pas savo draugą Bazilijų, kuris tokio pabėgimo nepateisino, įtikino jį grįžti pas tėvą ir patarti jam atliekant nelengvą Nazianzo bažnyčios ganytojo užduotį.

Tačiau Grigaliaus veiklos vieta tapo ne jo gimtasis miestas, o Konstantinopolis, kur jį su užduotimi į teisingą tikėjimą grąžinti ten šeimininkaujančius be galo kovingus arijonus pasiuntė imperatorius Teodozijus. Nuo arijonų akiplėšiškumo nukentėjo ir pats Grigalius, dar net nepasiekęs savo paskyrimo vietos. Ir iš tiesų, kai arijonai sužinojo, kad imperatoriaus pasiuntinys atvyksta į miestą, jie jį priešais miesto vartus pasitiko ne norėdami pasveikinti, bet norėdami užmėtyti akmenimis. Tad Grigalius sustojo už Konstantinopolio sienų nedidelėje bažnyčioje, kurią pavadino  Prisikėlimo bažnyčia, ir iš ten ėmėsi taikdarystės ir įtikinėjimo. Tvirtomis doktrinos žiniomis ir puikia iškalba, kurias vienijo ir dorybingas bei artimo meilės ir maldos palaikomas gyvenimas, jis sugebėjo į teisingą tikėjimą sugrąžinti visą miestą. Ir tik tada galėjo įžengti į jį. Su didžia pagarba buvo priimtas Šventos Sofijos katedroje.

Tačiau jo rūpesčiai tuo nesibaigė. Konstantinopolio vyskupu jam tapti sukliudė pasipriešinimas, kurį, tikriausiai vien iš oportunizmo, skatino kai kurie „įsitikinusieji“. Priverstas grįžti į Nazianzą ir atsisveikindamas su bendruomene, kuriai skleidė savo mokymą, rodė pavyzdį ir tiek paaukojo, jis pasakė iškilmingą atsisveikinimo kalbą.

Grįžęs į gimtąjį miestą, daugiausia laiko praleido elegantiškomis graikiškomis eilėmis rašydamas nedideles poemas. Jos pelnė jam vietą antikinės poezijos istorijoje. „Poemose“ jis rašė: „Viskas yra nepastovu tam, kad mylėtume pastovius dalykus.“ Tai buvo dvasinis testamentas nenuilstančio žmogaus, Dieve radusio tą pastovumą, kurį nuolat griovė žmogiški reikalai.

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.