Šiandien Bažnyčia kviečia mus sustoti prie Jordano upės krantų ir pažvelgti į Jėzų, kuris ateina pas Joną Krikštytoją prašydamas krikšto. Šis vaizdas gali mus nustebinti. Jėzus be nuodėmės, Dievo Sūnus stoja į eilę kartu su nusidėjėliais. Jis neatskiria savęs nuo žmonių, bet ateina ten, kur stovi žmogus su savo silpnumu, savo atgaila, savo troškimu pradėti iš naujo.

Jonas Krikštytojas tai supranta ir priešinasi: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Tačiau Jėzus atsako: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Šiais žodžiais Jėzus atskleidžia savo misijos esmę. Jis atėjo ne tam, kad būtų aptarnaujamas, bet tam, kad tarnautų. Ne tam, kad stovėtų aukščiau, bet tam, kad nusileistų iki žmogaus lygmens. Jordane Jėzus sąmoningai stoja į nusidėjėlių vietą, kad nuo pat pradžios parodytų: Jis yra su mumis, Jis yra už mus, Jis neša mūsų naštą.

Kai Jėzus išlipa iš vandens, atsiveria dangus. Tai labai svarbus ženklas. Dangus, kuris dėl nuodėmės buvo tarsi užvertas, dabar vėl atsiveria. Šventoji Dvasia nusileidžia balandžio pavidalu, o iš dangaus pasigirsta Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Tai akimirka, kai Dievas apsireiškia kaip Trejybė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tai ne tik Jėzaus misijos pradžia, bet ir Dievo meilės apreiškimas pasauliui.

Šis Tėvo balsas yra labai svarbus ne tik Jėzui, bet ir mums. Jis parodo, kas yra Jėzus, bet kartu primena ir tai, kas esame mes. Per Krikštą ir mes tapome Dievo vaikais. Galbūt mes ne visada tai jaučiame, galbūt gyvenimo sunkumai, nuodėmės ir nusivylimai užgožia šią tiesą, tačiau ji lieka tikra: Dievas ir į kiekvieną iš mūsų žvelgia kaip į mylimą sūnų ir mylimą dukrą.

Kristaus Krikštas yra ir mūsų Krikšto atspindys. Mes taip pat buvome pakrikštyti vandeniu ir Šventąja Dvasia. Tai nebuvo tik graži apeiga ar šeimos šventė. Tai buvo naujo gyvenimo pradžia. Krikštas įvedė mus į Dievo šeimą, suteikė mums vardą Jo akivaizdoje ir pakvietė gyventi kaip Jo vaikus. Nuo tos akimirkos mūsų gyvenimas tapo pašaukimu, liudyti Dievo meilę savo pasirinkimais, žodžiais ir darbais.

Kristaus Krikštas taip pat atskleidžia, kad tikrasis didingumas slypi nuolankume. Jėzus nepradeda savo viešosios veiklos stebuklu ar galingu ženklu. Jis pradeda ją stovėdamas vandenyje kartu su kitais žmonėmis. Tai kvietimas ir mums permąstyti, kur ieškome savo vertės. Ar ne per dažnai norime būti aukščiau, teisesni, svarbesni? Jėzus šiandien moko, kad Dievo kelias eina per nuolankumą, per artumą, per gebėjimą būti šalia kito žmogaus.

Ši šventė kviečia mus prisiminti savo Krikštą. Galime savęs paklausti: ar gyvenu kaip pakrikštytas žmogus? Ar mano gyvenime yra vietos Dievo valiai? Ar leidžiu Šventajai Dvasiai mane vesti, ar bandau viską spręsti tik savo jėgomis? Krikštas nėra praeities įvykis. Jis yra nuolatinis kvietimas gyventi šviesoje, net ir tada, kai kelias nelengvas.

Kristaus Krikšto dieną mes taip pat esame kviečiami atnaujinti savo tapatybę. Pasaulis dažnai mus vertina pagal pasiekimus, klaidas, etiketes. Dievas mus vertina pagal meilę. Jis sako: „Tu esi mano vaikas.“ Ir tai yra tvirčiausias pagrindas, ant kurio galime statyti savo gyvenimą.

Stovėdami prie Jordano kartu su Jėzumi, leiskime šiai šventei paliesti mūsų širdis. Leiskime Dievo balsui priminti mums, kas mes esame Jo akivaizdoje. Atnaujinkime savo Krikšto pažadus ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu. Tegul Šventoji Dvasia, nusileidusi ant Jėzaus, veda ir mus per kasdienybę – į tiesą, į meilę ir į pilnatvę.

Ir tegul mūsų gyvenimas tampa atsaku į Dievo meilę – tylia, bet tikra liudijimo forma, kad Kristus gyvena tarp mūsų. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas