Šiandien švenčiame Kristaus Apsireiškimą – dieną, kai Dievas parodo, kad Jo atėjimas nėra skirtas tik vienai tautai ar vienai žmonių grupei, bet visam pasauliui. Prie Betliejaus prakartėlės susitinka ne tik Izraelio pažadai, bet ir visos tautos. Iš tolimų kraštų ateina išminčiai, vedami žvaigždės, kad pagarbintų gimusį Karalių. Tai diena, kai Dievas tampa atpažįstamas kiekvienam, kuris ieško tiesos.

Evangelija pasakoja, kad išminčiai atvyko iš Rytų. Jie nebuvo žydai, jie nepriklausė Išrinktajai tautai, bet jų širdys buvo atviros Dievo ženklams. Jie stebėjo dangų, klausėsi širdies, skaitė laikų ženklus. Tai mums primena, kad Dievas kalba įvairiais būdais ir kviečia žmogų ten, kur jis yra. Kartais Dievo kvietimas ateina per Šventąjį Raštą, kartais per gyvenimo įvykius, kartais per tylų ilgesį širdyje.

Žvaigždė, vedusi išminčius, yra labai svarbus šios šventės simbolis. Ji nenuveda jų tiesiai į rūmus, neapsaugo nuo klaidų, nes jie pirmiausia patenka pas Erodą. Tai rodo, kad tikėjimo kelias nėra tiesus ir be kliūčių. Kartais ieškodami Dievo galime pasukti ne ten, kur reikia, galime pasitikėti žmogiška galia ar pasaulio pažadais. Tačiau Dievas kantriai mus veda toliau, net ir per mūsų klaidas.

Erodas išgirdęs apie gimusį Karalių sunerimsta. Jis bijo prarasti savo valdžią, savo įtaką. Čia atsiskleidžia labai ryškus kontrastas: vieni keliauja ieškodami, kiti ginasi bijodami. Kristaus Apsireiškimas atskleidžia, kad Dievo atėjimas visada iškelia klausimą: ar leisime Jam valdyti mūsų gyvenimą, ar laikysimės savo „sosto“? Dievas kviečia ne atimti, bet dovanoti tikrą karalystę – meilės, tiesos ir taikos.

Kai išminčiai pagaliau randa Kūdikį su Marija, jie labai džiaugiasi. Evangelija sako: „Jie be galo džiaugėsi.“ Šis džiaugsmas kyla ne iš turto ar pasiekimų, bet iš atradimo. Jie rado tai, ko ieškojo. Jie rado ne galybę, o Kūdikį. Ne spindesį, o paprastumą. Ir vis dėlto jie atpažįsta Jame Karalių, Dievą ir Gelbėtoją. Jie parklumpa ir Jį pagarbina. Tai tikėjimo kulminacija – atpažinti Dievą ten, kur Jis atrodo silpnas.

Išminčių dovanos – auksas, smilkalai ir mira – yra ne tik brangūs daiktai, bet ir tikėjimo išpažinimas. Auksas – Karaliui, smilkalai – Dievui, mira – Tam, kuris kentės ir mirs dėl mūsų. Jie atiduoda tai, kas jiems brangu, nes supranta, kad tikrasis turtas yra pats Kristus. Tai kvietimas ir mums paklausti: ką mes atnešame Jėzui? Ne daiktus, bet savo laiką, savo pasitikėjimą, savo gyvenimą.

Evangelijos pabaigoje sakoma, kad išminčiai grįžo kitu keliu. Tai labai svarbi Kristaus Apsireiškimo žinia. Susitikimas su Kristumi niekada nepalieka žmogaus tokio paties. Tikras tikėjimas keičia kryptį. Gal ne visada iš karto, gal ne be kovos, bet tikrai. Grįžti kitu keliu reiškia gyventi kitaip – su naujomis vertybėmis, nauju požiūriu, nauja viltimi.

Šiandien Kristus apsireiškia ir mums. Gal ne per žvaigždę danguje, bet per Eucharistiją, per Dievo žodį, per žmones, kuriuos sutinkame. Jis kviečia mus būti ieškančiais kaip išminčiai, nebijoti kelio, klausimų ir kelionių. Jis kviečia mus atverti širdį, net jei tai reiškia keisti kryptį.

Kristaus Apsireiškimas mums primena, kad Dievas nėra uždaras vienai tautai, vienai parapijai ar vienai širdžiai. Jis nori būti atpažintas visų. Tegul šios šventės žvaigždė ir mums tampa ženklu, vedančiu per kasdienybę. Tegul ji padeda mums nešti Kristaus šviesą kitiems – tyliai, ištikimai ir su džiaugsmu.

Ir kai susitiksime Jėzų, tegul turime drąsos sugrįžti kitu keliu – gyventi kitaip, mylėti labiau, tikėti giliau ir dovanoti save taip, kaip tai darė išminčiai. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas