Dar gyvendami Kalėdų šviesoje, Bažnyčia šį antrąjį sekmadienį po Kristaus Gimimo kviečia mus pažvelgti nebe į prakartėlės vaizdą, bet į slėpinio gelmę. Evangelija, kurią girdime, yra ne pasakojimas, o apreiškimas. Ji neprasideda nuo Betliejaus nakties, nuo piemenų ar angelų, bet nuo amžinybės: „Pradžioje buvo Žodis.“ Tai tarsi Bažnyčios kvietimas sustoti ir paklausti: kas iš tikrųjų įvyko per Kalėdas? Ką reiškia tai, kad Dievas tapo žmogumi?

„Pradžioje buvo Žodis“ reiškia, kad prieš laiką, prieš pasaulį, prieš mūsų gyvenimus buvo Dievas, kuris kalba, kuris kuria, kuris myli. Mūsų tikėjimas prasideda ne nuo mūsų pastangų, o nuo Dievo iniciatyvos. Kalėdos nėra žmogaus bandymas pasiekti Dievą – tai Dievo sprendimas ateiti pas žmogų. Žodis ne tik kalbėjo, ne tik kūrė, bet „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Tai pats drąsiausias Dievo žingsnis: Jis ne tik aplanko, bet pasilieka; ne tik prabyla, bet tampa vienu iš mūsų.

Ši Evangelija mums primena, kad Dievas pasirinko ne stebėti žmogų iš tolo, bet įžengti į mūsų tikrovę su visa jos trapumo našta. Žodis tapo kūnu – tai reiškia, kad Dievas pažįsta nuovargį, skausmą, ašaras, džiaugsmą, kasdienybės monotoniškumą. Jis pažįsta žmogaus gyvenimą iš vidaus. Todėl niekas mūsų gyvenime Jam nėra svetima. Nė viena mūsų diena, nė viena kova, nė viena abejonė.

Evangelistas Jonas taip pat labai atvirai sako: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“ Tai skaudi, bet labai tikra Kalėdų žinia. Dievas ateina, bet žmogus ne visada atveria duris. Jis ateina tyliai, be prievartos, be spaudimo. Jis laukia laisvo žmogaus atsakymo. Ir šiandien ši Evangelija kviečia mus sąžiningai savęs paklausti: ar priėmėme Jėzų ne tik per šventes, bet ir į savo kasdienybę? Ar leidome Jam tapti mūsų gyvenimo Žodžiu, kuris duoda kryptį, prasmę ir viltį?

Tačiau Evangelija nesibaigia atstūmimu. Ji kalba apie didžiulę malonę: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais.“ Tai yra viena didžiausių krikščioniškojo tikėjimo tiesų. Tikėjimas nėra vien taisyklių laikymasis ar tradicijų saugojimas. Tikėjimas yra santykis. Tai kvietimas gyventi kaip Dievo vaikams – su pasitikėjimu, su viltimi, su žinojimu, kad nesame vieni šiame pasaulyje.

„Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ Šie žodžiai ypač svarbūs šiuo metu, kai pasaulyje ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose netrūksta nerimo, neaiškumo, skausmo. Kalėdų šviesa nereiškia, kad tamsa iš karto išnyksta. Ji reiškia, kad tamsa neturi paskutinio žodžio. Net jei mūsų kelias eina per šešėlius, Dievo šviesa lieka. Ji tyliai, bet atkakliai šviečia, net kai mes jos nepastebime.

Šis sekmadienis po Kalėdų kviečia mus suprasti, kad šventė dar nesibaigė. Ji tęsiasi mūsų gyvenimuose. Kalėdos tampa tikros tada, kai Žodis tampa kūnu mūsų santykiuose, mūsų pasirinkimuose, mūsų kasdienėje laikysenoje. Kai leidžiame Dievui kalbėti per mus – per gerą žodį, per kantrybę, per atleidimą, per viltį, kurią nešame kitiems.

Bažnyčia šiandien tarsi sako: neapsiribokite sentimentu, neapsiribokite prakartėlės vaizdu. Leiskite Kalėdoms tapti gyvenimo būdu. Leiskite Žodžiui tapti jūsų sprendimų centru. Leiskite Šviesai apšviesti ir tas vietas, kurias norėtume paslėpti. Dievas ateina ne tik į gražias mūsų gyvenimo dalis, bet ir į tas, kurios skauda.

Evangelisto Jono Evangelijos pradžia yra ne tik Kalėdų apmąstymas, bet ir kvietimas naujiems metams. Pradžioje buvo Žodis – tebūna Jis ir mūsų metų pradžioje, ir jų pabaigoje. Tegul Jėzus tampa ne tik mūsų tikėjimo objektu, bet ir mūsų gyvenimo Šviesa. Tegul Jo artumas padeda mums gyventi kaip Dievo vaikams – su drąsa, su ramybe ir su meile.

Ir tegul ši Kalėdų šviesa, kurią dar nešamės savo širdyse, neblėsta, bet lydi mus per visus metus, primindama: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus niekada nesijaustų vienas. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas