Šiandienos Evangelija mus sustabdo prie labai paprasto, bet kartu nepaprastai gilaus Jono Krikštytojo liudijimo. Jonas nerodo į save, nekviečia sekti jo, nekuria savo mokyklos ar bendruomenės. Jis tiesiog ištaria žodžius, kurie yra viso krikščioniško tikėjimo šerdis: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Tai ne tik graži frazė – tai kryptis. Tai rodyklė, kuri visada veda į Kristų.

Jonas Krikštytojas šiandien moko mus labai svarbaus dalyko: tikrasis tikėjimo liudijimas prasideda tada, kai žmogus pasitraukia į šalį, kad būtų matomas Kristus. Jonas nesako: „Pažvelkite į mane“, bet: „Pažvelkite į Jį.“ Tai ypač svarbi žinia mums šiandien, kai pradedame Maldos už krikščionių vienybę aštuondienį. Nes visų krikščionių vienybė prasideda ne nuo susitarimų, ne nuo struktūrų, bet nuo bendro žvilgsnio į Kristų.

Jonas liudija, kad jis pats nebūtų pažinęs Jėzaus, jei ne Dievo Dvasia. „Aš Jo nepažinojau“, – sako jis. Tai labai nuoširdus prisipažinimas. Net tas, kuris buvo pašauktas paruošti kelią Viešpačiui, supranta, kad tik Dievas leidžia atpažinti Kristų. Šventoji Dvasia nusileidžia ant Jėzaus ir pasilieka. Tai ženklas, kad Jėzus yra tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Tai reiškia, kad Jėzus ne tik sujungia žmogų su Dievu, bet ir sujungia žmones tarpusavyje.

Šiandienos Evangelija labai tiesiogiai siejasi su krikščionių vienybės tema. Mes visi esame pakrikštyti viename Kristuje. Skirtingos tradicijos, skirtingi papročiai, skirtingos istorijos kartais mus atskiria, bet Kristus lieka tas pats. Tas pats Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Tas pats Viešpats, kuris dovanoja Šventąją Dvasią. Vienybė nėra vienodumas. Ji nereiškia, kad visi turime galvoti ar melstis identiškai. Vienybė reiškia bendrą šaknį, bendrą Viešpatį ir bendrą meilės kryptį.

Jonas Krikštytojas liudija ne teoriją, bet patirtį: „Aš mačiau ir liudiju.“ Krikščionių vienybė taip pat negali būti tik idėja ar gražus šūkis. Ji prasideda nuo mūsų širdžių. Nuo to, ar mokame žvelgti į kitą krikščionį ne kaip į priešininką, bet kaip į brolį ar seserį. Nuo to, ar mokame pripažinti, kad Dievas veikia ne tik mūsų bendruomenėje, bet ir kitose.

Maldos už krikščionių vienybę aštuondienis kviečia mus ne kaltinti, bet melstis. Ne ginčytis, bet klausytis. Ne saugoti savo teisumą, bet ieškoti Kristaus veido kitame. Vienybė niekada nebus pasiekta per spaudimą ar prievartą. Ji gimsta per nuolankumą, per gebėjimą pasakyti: „Gal aš ne viską žinau. Gal Dievas didesnis už mano supratimą.“

Šiandienos Evangelijoje taip pat girdime labai svarbų žodį – „pasilikti“. Šventoji Dvasia nusileidžia ant Jėzaus ir pasilieka. Tai primena, kad vienybė nėra vienkartinis veiksmas ar savaitės tema. Ji yra kelias. Ji reikalauja ištvermės, kantrybės ir pasitikėjimo. Kartais vienybė atrodo tolima, nepasiekiama, bet Dievas kviečia mus daryti tai, kas mūsų galioje: liudyti Kristų savo gyvenimu.

Kiekvienas iš mūsų galime paklausti savęs: ar mano žodžiai ir veiksmai padeda vienybei, ar ją žeidžia? Ar mano laikysena liudija Kristų, ar mane patį? Jonas Krikštytojas rodo labai paprastą kelią – rodyti į Kristų ir trauktis į šešėlį. Ten, kur Kristus tampa centru, ten atsiranda erdvės ir vienybei.

Šiandien, pradėdami Maldos už krikščionių vienybę aštuondienį, atsigręžkime į Dievo Avinėlį. Jis vienintelis naikina nuodėmę – taip pat ir susiskaldymo nuodėmę. Jis vienintelis dovanoja Dvasią, kuri sujungia tai, kas žmogaus jėgomis atrodo nesujungiama. Melskimės, kad būtume krikščionys, kurie neša ne susiskaldymą, bet liudija Kristų – tyliai, ištikimai ir su meile.

Tegul mūsų bendruomenė, mūsų malda ir mūsų gyvenimas vis labiau tampa tuo Jono Krikštytojo pirštu, kuris rodo ne į save, bet į Jėzų Kristų – Dievo Avinėlį, mūsų vienybės ir išganymo šaltinį. Amen.

Kun. dek. Vydas Juškėnas