Šv. Jonas Damaskietis (apie 675–754), kunigas, Bažnyčios mokytojas.

Gruodžio 4 dieną Bažnyčia mini šventąjį Joną Damaskietį – kunigą, vienuolį, didį teologą ir Bažnyčios mokytoją, gyvenusį apie 675–754 metus. Jis laikomas vienu svarbiausių Rytų Bažnyčios Tėvų ir paskutiniuoju didžiuoju ankstyvosios Bažnyčios teologu Rytuose. Šventasis Jonas garsėja ne tik savo giliais teologiniais raštais, bet ir drąsia kova už šventųjų ikonų gerbimą tuo metu, kai daugelis norėjo jas naikinti. Jo gyvenimas tapo liudijimu, kad tikėjimo tiesa turi būti ginama ne pykčiu ar prievarta, bet išmintimi, malda ir meile Dievui.

Jonas gimė apie 675 metus Damaske, dabartinės Sirijos teritorijoje, krikščionių šeimoje, musulmonų valdomame Umajadų kalifate. Jo tėvas buvo aukštas valstybės pareigūnas, atsakingas už krikščionių bendruomenės reikalus. Nors aplink dominavo islamo kultūra, Jonas buvo auklėjamas tvirtame krikščioniškame tikėjime ir gavo labai gerą išsilavinimą. Tradicija pasakoja, kad jo mokytoju tapo vienuolis Kosmas, išpirktas iš vergijos. Jonas studijavo filosofiją, teologiją, muziką, retoriką ir graikų kultūrą. Jis buvo nepaprastai gabus ir greitai išgarsėjo savo išmintimi.

Jaunystėje Jonas kurį laiką tarnavo administracijoje, kaip ir jo tėvas, tačiau pasaulio garbė jo netraukė. Jis troško gilesnio gyvenimo su Dievu, todėl atsisakė aukštų pareigų ir pasitraukė į šventojo Sabos vienuolyną netoli Jeruzalės. Ten tapo vienuoliu ir kunigu. Vienuolyne jis gyveno maldos, studijų ir asketiško gyvenimo ritmu. Būtent čia gimė didžioji dalis jo garsiausių teologinių darbų ir liturginių himnų.

Didžiausias išbandymas Jonui atėjo VIII amžiuje, kai Bizantijos imperijoje kilo ikonoklazmo krizė. Imperatorius Leonas III pradėjo kovą prieš šventųjų paveikslų ir ikonų gerbimą, teigdamas, kad tai esą stabmeldystė. Daugelis ikonų buvo naikinamos, vienuoliai persekiojami, o tikintieji bauginami. Jonas Damaskietis tapo vienu svarbiausių ikonų gynėjų. Jis rašė garsiuosius traktatus „Prieš šventųjų ikonų niekintojus“, kuriuose aiškino, kad krikščionys negarbina medžio ar dažų, bet per ikoną pagerbia joje vaizduojamą asmenį. Jonas pabrėžė labai svarbią tiesą – kadangi Dievas tapo žmogumi Jėzuje Kristuje, todėl galima vaizduoti Jo žmogišką veidą. Jei Kristus tikrai įsikūnijo, Jo atvaizdas taip pat gali būti gerbiamas.

Pasak tradicijos, dėl savo raštų Jonas susilaukė didelio priešiškumo. Net buvo suklastotas laiškas, neva jis išdavęs musulmonų valdžią. Už tai Damasko valdovas liepė nukirsti Jonui ranką. Jonas meldėsi prieš Švenčiausiosios Mergelės Marijos ikoną, ir, kaip pasakoja tradicija, jo ranka stebuklingai sugijo. Iš dėkingumo jis prie ikonos pritvirtino sidabrinę ranką. Ši ikona vėliau tapo garsioji „Trijų rankų Dievo Motina“, iki šiol labai gerbiama Rytų Bažnyčioje.

Jonas Damaskietis buvo ne tik teologas, bet ir vienas didžiausių Bažnyčios himnografų. Jis kūrė giesmes, kurios iki šiol giedamos Rytų Bažnyčios liturgijoje. Ypač garsūs jo Velykų himnai, kupini prisikėlimo džiaugsmo ir šviesos. Jo tekstuose labai juntama meilė Kristui, pagarba Dievo Motinai ir gilus suvokimas, kad tikėjimas turi tapti gyva malda.

Svarbiausias jo teologinis veikalas yra „Žinių šaltinis“ (Fons Scientiae), kuriame jis sistemingai išdėstė krikščionių tikėjimo mokymą. Šis darbas turėjo didžiulę įtaką tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiai. Jonas sugebėjo aiškiai ir giliai kalbėti apie:

• Švenčiausiąją Trejybę,
• Kristaus dievystę ir žmogiškumą,
• sakramentus,
• Marijos vaidmenį,
• šventųjų gerbimą.

Jis mirė apie 754 metus šventojo Sabos vienuolyne. Vėliau Bažnyčia jį paskelbė šventuoju, o 1890 metais popiežius Leonas XIII suteikė jam Bažnyčios mokytojo titulą.

Teologiškai šventasis Jonas Damaskietis labai svarbus kaip Įsikūnijimo slėpinio gynėjas. Jis suprato, kad krikščionybė nėra abstrakti filosofija. Dievas tapo žmogumi, todėl žmogaus kūnas, menas, balsas, muzika ir net paveikslas gali tapti keliu į Dievą. Jonas mokė, kad grožis taip pat gali vesti žmogų į šventumą.

Jo gyvenime labai ryški ir drąsos tema. Nors gyveno sudėtingais laikais, jis nebijodamas gynė tai, kuo tikėjo. Tačiau jo kova buvo ne pilna neapykantos, o persmelkta maldos ir išminties.

Lietuvai šventojo Jono Damaskiečio liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvių tikėjime nuo seno svarbi vieta tenka:

• šventiems paveikslams,
• ikonoms,
• kryžiams,
• koplytėlėms,
• bažnytiniam menui.

Aušros Vartų Gailestingumo Motina, Šiluvos Marija, kryždirbystė ir bažnytinės giesmės Lietuvoje tapo neatsiejama tikėjimo dalimi. Kaip Jonas gynė ikonų gerbimą, taip ir Lietuvos žmonės saugojo šventus ženklus net okupacijų ir draudimų metais.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug triukšmo, paviršutiniškumo ir dvasinio tuštumo, šventasis Jonas Damaskietis primena, kad žmogaus širdžiai reikia ne tik žinių, bet ir grožio, tylos bei maldos. Jis kviečia nebijoti ginti tikėjimo tiesos ir kartu ieškoti Dievo ne tik žodžiuose, bet ir šventoje tyloje, liturgijoje bei maldoje.

Šventasis Jonai Damaskieti, ištikimas Bažnyčios mokytojau ir tikėjimo gynėjau, melskis už mus, kad mylėtume Dievo tiesą, gerbtume šventus dalykus ir savo gyvenimu liudytume Kristaus šviesą pasauliui.

Parapijos info.