Šv. Margarita Škotė (~1046–1093) 

Lapkričio 16 dieną Bažnyčia mini šventąją Margaritą Škotę – karalienę, motiną, žmoną ir vieną šviesiausių viduramžių krikščioniško gyvenimo pavyzdžių. Ji gyveno apie 1046–1093 metus ir tapo ne tik Škotijos valdove, bet ir žmogumi, kuris savo tikėjimu, išmintimi bei meile vargšams giliai pakeitė tautos religinį gyvenimą. Šventoji Margarita primena, kad šventumas nėra skirtas vien vienuolynams ar atsiskyrimui nuo pasaulio. Net valdžios, rūmų ir politinių rūpesčių apsuptyje žmogus gali tapti Evangelijos šviesa.

Margarita gimė apie 1046 metus Vengrijoje. Ji buvo anglosaksų karaliaus Edmundo Ironsaido anūkė ir priklausė senajai Anglijos karališkajai giminei. Jos šeima gyveno tremtyje, nes po danų invazijų ir politinių kovų buvo priversta palikti Angliją. Vaikystėje Margarita augo labai religingoje aplinkoje, gavo gerą išsilavinimą, mokėsi Šventojo Rašto, lotynų kalbos ir krikščioniško gyvenimo. Tais laikais moterims toks išsilavinimas buvo retas, todėl Margarita išsiskyrė ne tik pamaldumu, bet ir išmintimi.

1066 metais po Normandijos užkariavimo jos šeima bandė grįžti į Angliją, tačiau audra laivą nubloškė į Škotijos krantus. Ten Margarita susitiko Škotijos karalių Malkolmą III. Nors jis buvo karys ir mažiau išsilavinęs žmogus, jį labai sužavėjo Margaritos tikėjimas ir išmintis. Apie 1070 metus jie susituokė. Ši santuoka tapo ne tik politiniu, bet ir giliu dvasiniu ryšiu. Pasakojama, kad Margarita labai stipriai paveikė karaliaus gyvenimą, skatindama jį tapti teisingesniu, gailestingesniu ir artimesniu Bažnyčiai.

Tapusi Škotijos karaliene, Margarita nenaudojo savo padėties puikybei ar prabangai. Ji stengėsi atnaujinti religinį šalies gyvenimą, nes tuo metu Škotijos Bažnyčioje buvo daug netvarkos ir atsiskyrimo nuo visuotinės Bažnyčios tradicijos. Margarita rūpinosi, kad liturgija būtų švenčiama pagarbiai, skatino sekmadienio šventimą, Eucharistijos pagarbą, pasninką ir dvasinį gyvenimą. Ji sušaukė ne vieną Bažnyčios susirinkimą, kuriuose kalbėta apie tikėjimo atnaujinimą.

Tačiau svarbiausia jos gyvenimo dalis buvo ne rūmų politika, o meilė vargšams. Šventoji Margarita kasdien priimdavo elgetas, maitindavo alkstančius ir slaugydavo ligonius. Pasakojama, kad prieš pati valgydama ji pasirūpindavo daugybe vargšų. Ji steigė prieglaudas, rūpinosi piligrimais, statė bažnyčias ir vienuolynus. Viena žymiausių jos iniciatyvų buvo piligrimų kelio į Šv. Andriejaus šventovę gerinimas ir keltų įrengimas per upes, kad žmonėms būtų lengviau keliauti.

Margarita gyveno labai asketiškai net būdama karalienė. Ji daug meldėsi, dažnai naktimis skaitydavo Šventąjį Raštą, laikėsi pasninkų. Jos gyvenime labai ryškus viduramžių krikščioniškas supratimas, kad valdžia yra tarnystė, o ne privilegija. Ji suprato, jog karalienės karūna turi būti ne puikybės ženklas, bet atsakomybė už žmones.

Šventoji Margarita taip pat buvo motina. Ji su vyru susilaukė aštuonių vaikų, iš kurių keli vėliau tapo valdovais, o vienas sūnus – Dovydas I – taip pat buvo laikomas šventu gyvenimu pasižymėjusiu karaliumi. Margarita labai rūpinosi vaikų auklėjimu tikėjime, mokė juos maldos, gailestingumo ir atsakomybės. Tai labai svarbus jos šventumo bruožas – ji šventumą gyveno šeimoje ir kasdienybėje.

1093 metais Škotiją sukrėtė karas su anglais. Mūšyje žuvo jos vyras karalius Malkolmas III ir vienas sūnus. Nualinta ligos ir skausmo Margarita mirė po kelių dienų – 1093 metų lapkričio 16 dieną Edinburge. Pasakojama, kad paskutinėmis akimirkomis ji laikė rankose kryžių ir meldėsi. Jos gyvenimo šventumas labai greitai tapo žinomas visoje Škotijoje. 1250 metais popiežius Inocentas IV paskelbė ją šventąja.

Teologiškai šventoji Margarita labai svarbi kaip krikščioniškos valdžios pavyzdys. Ji suprato, kad tikrasis žmogaus didumas kyla ne iš valdžios ar turto, bet iš tarnystės. Jos gyvenime labai aiškiai atsiskleidžia Evangelijos žodžiai: „Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūna visų tarnas.“

Jos gyvenimas taip pat kalba apie tikėjimo įtaką kultūrai ir visuomenei. Margarita neapsiribojo asmeniniu pamaldumu. Ji stengėsi, kad Evangelija keistų tautos gyvenimą – šeimas, liturgiją, požiūrį į vargšus, žmogaus orumą. Ji suprato, kad tikras tikėjimas negali likti vien žmogaus viduje.

Labai svarbi ir motinystės tema. Šventoji Margarita rodo, kad šeima gali tapti šventumo vieta. Ji buvo karalienė, tačiau pirmiausia liko motina ir tikėjimo ugdytoja savo vaikams.

Lietuvai šventosios Margaritos liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos istorijoje turėjome daug moterų, kurios tyliai laikė šeimų tikėjimą, mokė vaikus maldos, rūpinosi vargstančiaisiais ir tapo tikrosiomis namų širdimis. Kaip Margarita stiprino Škotijos tikėjimą, taip ir Lietuvos moterys per okupacijas, karus bei tremtis saugojo gyvą tikėjimą šeimose.

Šiandien pasaulyje, kuriame valdžia dažnai siejama su nauda, įtaka ar savanaudiškumu, šventoji Margarita primena kitokį kelią – tarnystės kelią. Ji moko, kad žmogaus širdį iš tikrųjų pakeičia ne jėga, bet meilė, gailestingumas ir gyvas tikėjimas.

Šventoji Margarita Škote, išmintingoji karaliene ir gailestingumo motina, melskis už mus, kad savo gyvenimą kurtume ant tikėjimo, mokėtume tarnauti kitiems ir visada ieškotume ne savo garbės, bet Dievo valios.

Šv. Gertrūda (~1256–1302), mergelė

Lapkričio 14 dieną Bažnyčia mini šventąją Gertrūdą, vadinamą Didžiąja – vieną garsiausių viduramžių mistikių, benediktinę vienuolę, kurios gyvenimas tapo ypatingu Dievo meilės, vidinės maldos ir Jėzaus Širdies artumo liudijimu. Ji gyveno apie 1256–1302 metus ir priklauso tiems šventiesiems, kurie ne tiek išoriniais darbais ar dideliais istoriniais įvykiais, kiek savo vidiniu gyvenimu paliko gilų pėdsaką visos Bažnyčios dvasinėje istorijoje. Šventoji Gertrūda žmogui primena, kad Dievas nėra tolimas valdovas ar vien griežtas Teisėjas – Jis trokšta artimo, meilės kupino santykio su žmogaus širdimi.

Gertrūda gimė apie 1256 metus tikriausiai Tiuringijoje, dabartinės Vokietijos teritorijoje. Apie jos šeimą žinoma labai mažai. Būdama maždaug penkerių metų ji buvo atvesta į Helftos vienuolyną Saksonijoje, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių moterų dvasinio gyvenimo centrų Europoje. Helftos vienuolyne gyveno nepaprastai išsilavinusios ir dvasingos vienuolės, garsėjusios teologinėmis studijomis, liturginiu gyvenimu ir mistine malda. Čia Gertrūda gavo labai platų išsilavinimą – mokėsi lotynų kalbos, Šventojo Rašto, teologijos, muzikos, liturgijos ir filosofijos. Jaunystėje ji buvo labai gabi mokslams ir ilgą laiką labiau domėjosi žiniomis bei intelektiniu gyvenimu negu giliu vidiniu dvasingumu.

Tačiau apie 1281 metus jos gyvenime įvyko didysis dvasinis lūžis. Vieną vakarą, po vidinių neramumų ir dvasinio tuštumo laikotarpio, ji patyrė ypatingą Kristaus artumo regėjimą. Vėliau pati rašė, kad Kristus ją išvedė iš „išsiblaškymo ir tuštybės gyvenimo“ į gyvą meilės santykį su Dievu. Nuo tada visas jos gyvenimas pasikeitė. Ji pradėjo daug giliau gyventi malda, kontempliacija ir Eucharistijos slėpiniu. Šis atsivertimas labai svarbus teologiškai, nes Gertrūda suprato, kad vien žinių žmogui neužtenka – širdis turi susitikti su gyvuoju Dievu.

Šventoji Gertrūda ypač garsėjo mistiniais regėjimais ir dvasiniais raštais. Svarbiausias jos kūrinys – „Dieviškosios meilės pasiuntinys“ (Legatus divinae pietatis) – tapo vienu svarbiausių viduramžių mistikos tekstų. Jame ji aprašė savo dvasines patirtis, Kristaus meilę žmogui ir kvietimą visiškai pasitikėti Dievo gailestingumu. Jos tekstuose labai ryški Jėzaus Širdies tema. Dar gerokai prieš oficialų Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kulto išplitimą XVII amžiuje Gertrūda kalbėjo apie Kristaus Širdį kaip apie meilės, gailestingumo ir prieglobsčio vietą žmogui. Dėl to ji laikoma viena iš svarbiausių Jėzaus Širdies pamaldumo pirmtakių.

Gertrūdos mistikoje labai stipriai juntama meilės ir artumo Dievui tema. Ji dažnai vaizdavo Kristų ne kaip tolimą teisėją, bet kaip mylintį Sužadėtinį, draugą ir Gelbėtoją. Jos dvasiniame gyvenime labai svarbi buvo Eucharistija. Ji tikėjo, kad Švenčiausiajame Sakramente žmogus iš tikrųjų susitinka su gyvu Kristumi. Todėl jos raštuose daug meilės kupino ilgesio, dėkingumo ir pasitikėjimo.

Ypatinga vieta jos gyvenime teko ir maldai už skaistyklos sielas. Tradicija pasakoja, kad Kristus jai atskleidė maldos ir Eucharistijos aukos svarbą mirusiesiems. Dėl to šventoji Gertrūda iki šiol laikoma viena iš skaistyklos sielų globėjų.

Nors ji buvo mistikė, jos gyvenimas nebuvo atitrūkęs nuo žmogiškų sunkumų. Ji dažnai kentėjo dėl ligų, silpnumo ir vidinių išbandymų. Tačiau būtent kančioje dar giliau mokėsi pasitikėti Dievu. Jos gyvenime labai aiškiai matyti Evangelijos tiesa, kad Dievo meilė stipriausiai apsireiškia žmogaus silpnume.

Gertrūda mirė apie 1302 metus Helftos vienuolyne. Nors formaliai kanonizuota ji nebuvo tradiciniu viduramžių procesu, jos šventumas taip plačiai pripažintas, kad Bažnyčia ją visuotinai gerbia kaip šventąją. Vėliau ji buvo pavadinta Didžiąja – tai labai retas titulas moteriai Bažnyčios istorijoje.

Teologiškai šventoji Gertrūda labai svarbi kaip Dievo meilės mistikė. Jos gyvenimas primena, kad krikščionybė nėra vien pareigų vykdymas ar baimė nusidėti. Tikėjimo centre yra meilės santykis su Kristumi. Ji moko, kad žmogaus širdis sukurta Dievui ir tik Jame gali atrasti tikrą ramybę.

Jos gyvenime taip pat labai ryški liturgijos svarba. Viduramžių vienuolynuose liturgija buvo ne tik apeigos, bet visas gyvenimo ritmas. Psalmių giedojimas, Eucharistija, Bažnyčios metų šventimas formavo žmogaus širdį. Gertrūda labai giliai išgyveno liturginius slėpinius ir matė juose gyvą Dievo veikimą.

Lietuvai šventosios Gertrūdos dvasingumas taip pat artimas. Lietuvių pamaldume labai svarbi vieta tenka Eucharistijai, Jėzaus Širdies garbinimui, adoracijai ir maldai už mirusiuosius. Birželinės pamaldos Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, adoracijos tradicija ir maldos už skaistyklos sielas labai atspindi tas pačias dvasines temas, kurias gyveno Gertrūda.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug triukšmo, paviršutiniškumo ir vidinio nuovargio, šventoji Gertrūda kviečia žmogų grįžti į tylą ir širdies gelmę. Ji primena, kad žmogus negali gyventi vien išoriniu gyvenimu. Be maldos, be vidinio santykio su Dievu, širdis išsenka. Gertrūda moko nebijoti artintis prie Kristaus su visomis savo silpnybėmis, nes Dievo meilė yra didesnė už žmogaus trapumą.

Šventoji Gertrūda Didžioji, Kristaus meilės mistike, melskis už mus, kad mūsų širdys išmoktų mylėti Dievą, atrastų ramybę Eucharistijoje ir vis labiau pasitikėtų begaliniu Viešpaties gailestingumu.

Parapijos info.