Šv. Ambraziejus krikštija šv. Augustiną iš Hipono (387 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Senajame Testamente, taip pat ir kai kuriose kitose religijose, egzistuoja ritualiniai apsiplovimai. Mums tiesiog patinka tyri, švarūs daiktai, todėl juos plauname, valome, blizginame. Kasdienis gyvenimas atneša dulkes ir dėmes. Jei kūnas susitepa, jį prausiame.

Tačiau ar siela taip pat gali būti tokiu būdu apvalyta? Atrodo, kad tai neįmanoma. Plaunant daroma prielaida, kad dulkės ir nešvarumai liko vandenyje. Ant rankos išsiliejęs rašalas nuplaunamas su muilu. Bet blogiau, jei jis išsiliejo ant drabužio, kur, įsiskverbęs į audinį, tampa sunkiau pašalinamas. Kuo labiau įsiskverbia nešvarumai, tuo sunkiau juos nuplauti. Jei laikrodis įkrenta į purvą, o nešvarus vanduo lieka paviršiuje, nieko neatsitinka, tačiau jei vanduo prasiskverbia į vidų, mechanizmas sugenda nepataisomai. Bet argi ne daug tragiškiau, jei moralinis užterštumas, pikta valia prasiskverbia žmogui į širdį, į jo vidų?

Kai kurie Bažnyčios tėvai, kalbėdami apie Krikšto apvalymą, vartoja metaforas, kurios atrodo labai paprastos. Dažniausia yra tokia: su sukūrimu žmogaus sieloje buvo įspaustas Dievo atvaizdas; nuodėmė jį padengė purvu, sukurdama baisią kaukę, todėl pirminio atvaizdo nebeįmanoma įžiūrėti. Krikšto vanduo nuplauna purvą, ir siela vėl ima spindėti tuo pirmapradžio atvaizdo grožiu. Tai neabejotinai gražus simbolizmas. Tačiau jokiu būdu negalima jo aiškinti pernelyg paviršutiniškai.

Štai kodėl jau Senajame Testamente pranašai grūmojo prieš tuos, kurie norėjo pasitenkinti tik Įstatymo numatytais ritualiniais apsiplovimais. Jie įspėjo, kad tikrasis apsivalymas yra širdyje ir pasirodo kaip vidinis atsivertimas, širdies perkeitimas.

Niekas negali būti toks naivus, kad tikėtų, jog vanduo gali prasiskverbti į sielą. Gerai žinomoje Williamo Shakespeare’o pjesėje „Makbetas“ žudikas nusiplauna rankas, bet jam visam laikui išlieka įspūdis, kad jos vis dar yra suteptos krauju. Kai kurios religijos tiki, kad yra tam tikrų vandenų, kurie geba prasiskverbti į sielą. Indijoje ši galia priskiriama Gango upės šaltiniams, taigi galima daryti prielaidą, kad būtent šiuose vandenyse slypi dieviškoji galia.

Bet tikroji prasmė slypi paties Jono paaiškinime apie skirtumą tarp Jėzaus Krikšto ir Jono Krikštytojo suteikto krikšto. Jono klausė, kodėl jis krikštija. Jis atsakė: „Aš krikštiju vandeniu, bet tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate… Aš mačiau Dvasią, nusileidžiančią ant jo kaip balandį iš dangaus“ (Jn 1, 26; 32). Taigi ne vanduo apvalo, bet Šventoji Dvasia, nužengianti ant to vandens. Pats Jėzus kalba apie vandens ir Dvasios susijungimą per Krikštą: „Jei kas negimsta iš vandens ir Dvasios, negali įeiti į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).

Kad suprastume, ką tai reiškia, atgimime iš vandens ir Šventosios Dvasios neturėtume praleisti aliuzijos į pasaulio sukūrimą: „Žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų (Pr 1, 2). Pirmapradis vanduo yra tuštumos ir chaoso įvaizdis, tačiau jis slepia ir kitas galimybes. Jis yra pirmasis gyvybės elementas. Dievo Dvasia iš jo pašaukia augalų, gyvūnų ir kitų kūrinių grožį.

Panašiai atsitinka ir per Krikštą. Žmogus įžengia į vandenį, ir pats tampa panašus į vandenį. Jis nešiojasi savyje didžiules galimybes. Dvasia jas pašaukia iš mūsų širdies chaoso ir padrikumo į gyvenimą. Pokalbyje su Nikodemu Jėzus kalba apie Krikštą kaip apie naują gimimą. Bažnyčios tėvai taip pat kalba apie naują sukūrimą. Žmogus čia gauna naują vertę, naują jėgą, naują suvokimą, viskas yra nauja.

Pirmasis sukūrimas įvyko tik Dievo žodžiu. Dievas tarė, ir taip įvyko. Antrasis sukūrimas nėra iš nieko, bet turi apvalyti jau egzistuojantį žmogų nuo nuodėmės ir blogio tamsos; todėl jis seka kita logika – atpirkimo, kryžiaus logika. Visa tai, visą šią naują gyvenimo logiką simbolizuoja panardinimas į vandenį – mirtis kažkam senam ir gimimas naujam.

Tai vyksta mūsų Krikšte, kaip rašo šventasis Paulius: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–4).

Todėl Krikštas yra pirmasis ir pagrindinis krikščionių sakramentas. Deja, neskiriame jam tiek dėmesio, kiek jis nusipelno. Senovės krikščionių laikais suaugusieji buvo krikštijami po ilgo pasiruošimo. Pats Krikštas buvo atliekamas labai iškilmingai. Tai naujo gyvenimo pradžia.

Todėl Velykų laikotarpiu yra labai svarbus liturginis momentas – Krikšto pažadų atnaujinimas. Taip sąmoningai išreiškiame tai, ką už mus pažadėjo tie, kurie mus atvedė į Krikštą, daugeliu atvejų tuomet, kai dar buvome vaikai, vėl iš naujo suvokiame savo tapatybę, tai, kuo tapome. Tai žinojimas, jog Kristus mus apvalė, kad galėtume gyventi su Juo ir kad mes norime šį tyrumą išsaugoti. Tai yra momentas, kai Tėvo ištarti žodžiai iš Dangaus Kristaus Krikšto metu tampa žodžiais mums: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22).

Bet ką daryti, jei vėl nusidėsime? Krikštas nėra kartojamas. Tačiau jo galia tebeveikia mumyse, vesdama mus į Susitaikinimo sakramentą – atgailą, atsivertimą, vėl iš naujo suvokimą ir išgyvenimą tos dovanos būti Dievo vaikais. Gyvenimas atneša dulkių ir dėmių, tačiau mes nuolat apsivalome. Todėl iki pat mirties gyvename pradžioje priimto Krikšto malone, iki to momento, kai atėjęs Kristus paims mus ir išneš iš nuodėmės ir blogio pripildytų šios žemės gyvenimo vandenų, į kuriuos taip dažnai vėl ir vėl įkrentame.

Jokūbas Marija Goštautas