Kol neperžengiau amžinybės slenksčio, galiu keistis į gera, galiu taisyti klaidas, atgailauti. Galiu guostis, kad dar nepadėtas mano gyvenimo taškas ir yra duota laiko pasitaisyti, duota laiko tobulinti sielą. Bet kelias kažkada užsibaigs, ir tik sieloje liks įsispaudę mano viso gyvenimo veiklos vingiai. Norėčiau kuo tiesesnių kelių. Kol neperžengiau amžinybės slenksčio, galiu džiaugtis savo pergalėmis ir mokytis iš pralaimėjimų. Mokytis priimti Dievo valią ir laikytis įsakymų. Mylėti. Nes meilė išliks ir peržengus amžinybės slenkstį. Meilė atidarys vartus į Dangų.

O dabar stengiuosi ieškoti būdų ištaisyti klaidas. Kol dar laikas. Permąstau sąžinės sąskaitą, kad labiau įsigilinčiau į sielos būklę ir, atsiminusi bei atpažinusi nuodėmes, daugiau neleisčiau joms temdyti mano širdies. Išvardiju nuodėmes per išpažintį, jas apgailiu ir nebeinu nuodėmės keliais. Bet man nesiseka, vis kartoju tas pačias nuodėmes, lyg būčiau robotas be širdies. Be suvokimo apie blogį. Ir užmirštu, kad artėja amžinybė.

Per išpažintį išsakytos nuodėmės, kaip buvo pažadėta, išbalintos kaip sniegas. O kaip aš pasiilgau šito baltumo. Kaip pasiilgau švarios sąžinės, šviesaus santykio su Dievu. Kad balta spalva mane lydėtų prie amžinybės slenksčio. Einu prie klausyklos langelio susikaupusi ir pilna nuolankumo. Prašau Dievą, kad suteiktų drąsos išpažinti nuodėmes, kad suminkštintų mano širdį atgailai. Iš širdies gelmių. Prašau Dievą pasitikti mane kaip sūnų palaidūną ir apvilkti mane ištaigingu rūbu. Viešpats laukia klausykloje, norėdamas išgydyti mano sielą. Kad čia ateičiau – meldžiuosi.

Malda mezgu naują santykį su Dievu, kaskart vis iš naujo ir iš naujo atgaivindama ryšį su Dievu, su Jo pagalba. Suklumpu maldai ieškodama Dievo pagalbos, kol dar laikas. Kol neperžengiau amžinybės slenksčio. Kartoju maldos žodžius ne kaip burtažodį, bet kaip viltį pasiekti Dievo meilę, sugebėti atsakyti į Dievo meilę nuolankiu nusiteikimu. Nusiteikimu nusilenkti Dievo galybei ir Jo sugebėjimui atleisti mano nuodėmes. Meldžiuosi, kad rasčiau kelią pas Dievą, kad nenupulčiau, o nupuolusi – kad greitai kelčiausi, nes amžinybė vis artėja. Nebeturiu laiko.

Meldžiuosi garbindama Dievo gailestingumą savo suvargusiai širdžiai. Per ilgai buvo klajota. Be vilties. Malda sugrąžina viltį. Sugrąžina norą taisytis, ir aš dėkoju Dievui. Dėkoju už malonę pasitaisyti, už malonę būti prikelta. Dėkoju, nes viena nieko negaliu. Negaliu net atsidusti. Atsidusti su palengvėjimu. Be nuodėmės. Dėkoju, nes prisikėliau su Prisikėlusiuoju. Darau kryžiaus ženklą baigdama maldą, žadėdama vėl sugrįžti. Ir vėl apvalyti savo sielą, kol dar neperžengiau amžinybės slenksčio. Meldžiuosi, kad visada sugebėčiau sugrįžti.

Malda taptų pilnesnė, Dievui malonesnė, jei ją papildytume gerais darbais savo sielai, artimui, bendram gėriui. Kad nepraeitume kaip gerasis samarietis pro kančią, kad atsigręžtume į šaukiančiojo pagalbos šauksmą. Padėti vieni kitiems yra įspausta mūsų prigimtyje. Kad tik neužkietinčiau širdies. Kol neperžengiau amžinybės slenksčio, yra laikas pasilenkti prie artimojo negandų. Gal kartais tik kartu paverkti. Ir liūdesys paskęs ašarose, ir pro ašarų nuplautas akis aš atpažinsiu artimajame Dievo veidą. Tai Dievas stokoja mano meilės artimojo asmenyje.

Paimk artimąjį už rankos, o Dievas išties savąją. Apkabink ir priglausk artimąjį, tada ir Dievas priglaus tave. Savo gyvenimuose remiamės vieni kitais, kartu taip vesdami vienas kitą į Dangų. Galbūt vienas geras žodis ar patarimas sugrąžins į tiesos kelią, į Dievo kelią. Neuždarykime savo širdies. Ji trokšta bendrauti su artimuoju, su Dievu. Aš ne viena gyvenu žemėje, ne viena esu mylima Dievo. Mokysiuosi iš Dievo meilės, ir visi vartai į Dievo širdį atsidarys.

Kol neperžengiau amžinybės slenksčio, savo kasdieną verčiu į giesmę Dievui, garbinimo giesmę ir padėkos giesmę. Mokausi dėkoti ir už smulkiausią kasdienos Dievo palaimintą pastangą. Pastangą kuo tobuliau ir sąžiningiau atlikti kasdienos darbus. Prašyti Dievo palaimos savo kasdieniame gyvenime, kad Dievas palaimintų rutiną ir ją paverstų Jam miela. Kartais einu per gyvenimą nieko nepastebėdama: nei aplinkos grožio, nei kūdikio šypsenos. Sustabdyk, Dieve, mano bėgimą, leisk man pažvelgti į pasaulį, kaip Jo sukurtą. Sukurtą man. Dievas pakvietė mane užvaldyti žemę. Priimti ją su meile. Kaip Dievas priima mane. Prašau, Dieve, vesk mano žingsnius ir širdies ilgesį savųjų tikslų link. Leisk būti vienybėje ir dabar. Čia. Žemėje. Leisk pastebėti, Dieve, Tavo dovanas kasdienybėje. Už jas dėkoti. Ir džiaugtis kiekviena diena. Kartais gal ir nelabai sėkminga. Iš Dievo rankų priimu viską.

Dievo valią. Tik vykdydama Dievo valią aš laimingai peržengsiu amžinybės slenkstį. Viliuosi, kad Dievas man padeda. Padeda laikytis Jo įsakymų. Padeda pažinti ir priimti Dievo valią. Su meile ir pasitikėjimu. Atveriu savo širdį Dievui, kad nebūčiau atstumta amžinybėje. Dievo žvilgsnis telydi mane per šį gyvenimą ir neapleidžia amžinybėje. Kol neperžengiau amžinybės slenksčio, tol ieškau Dievo žvilgsnio, ieškau akimirkos, kad mūsų žvilgsniai susitiktų. Kad būčiau pakviesta matyti Dievo žvilgsnį dieviškoje tikrovėje, į kurią visi nueisime. To tikimės.

Viltis būti pakviestai į Dievo pasaulį atėjo su Viešpaties nukryžiavimu ir Jo prisikėlimu. Prikelk ir mane, Dieve, laimingam amžinajam gyvenimui.

 

Virginija Adomonytė