Man atrodo, kad galime susimąstyti, medituoti šį momentą. Jėzus, kaip dažnai mėgsta daryti, provokuoja mokinius, sakydamas: „Ar ir jūs mane paliksite?“ Tai netikėta, labai reta Evangelijoje mintis, kad daugelis ten buvusių Jėzaus sekėjų atsitraukia, nes įprastai, skaitydami evangelijas, girdime, jog mokinių vis daugėja ir daugėja, o čia išgirstame, kad nemažai jų pasitraukė, nes kieti buvo Jėzaus žodžiai.

Žvelgdami į visą Evangelijos pagal Joną šeštąjį skyrių matome, kad aprašomi momentai, kai Jėzus padaugina duonos, eina vandeniu – vyksta stebuklai. Jėzus pastebi, kad žmonės ateina dėl duonos, nes jau pamėgo šį stebuklą, kad jie pamaitinti, pasotinti. Ir tada Jėzus sako: „Tai ką, jūs ir vėl atėjote tik pavalgyti?“ Ir aiškina jiems, kad tikrasis maistas yra Dvasia, kad kas pažins Sūnų, pažins ir Tėvą.

Kaip sunku buvo tai priimti žydams, taip ir mums šiandien sunkiai priimama ir suprantama, kai Jėzus sako: „Jūs valgysite mano kūną ir gersite mano kraują.“ Kai nuoširdžiai susimąstai apie jau seniai žinomus simbolius, sunku pakelti tai, kad aš dabar turiu valgyti Jėzaus kūną. Mums yra iššūkis, kaip Eucharistijoje, per Mišias, išgyventi realybę, kad ten tikrai yra Dievas, tai nėra simbolika. Nėra taip, kad tik atėjau čia, pabuvau bendruomenės susitikime. Jeigu tame duonos gabalėlyje yra Jėzus ir Jis veikia, tada tikrai supranti, kad kieti Jo žodžiai ir nelengva kiekvienam jų laikytis.

Ką jie šiandien mums sako? Esu sutikęs nemažai brandžių katalikų, kurie per savo gyvenimą matė labai daug įvairiausių kunigų, parapijų, jie sako, kad yra atradę tikrąjį Eucharistijos gėrį ir jiems jau nesvarbu, nei koks kunigas, koks pamokslas, kaip gieda choras… Jie sako atradę Eucharistijos gylį ir maitinasi ja kasdien ar sekmadieniais. Juos maitina šventosios Mišios ir jose gaunama Eucharistija.

Ir man pačiam kartais būna pastūmėjimas susimąstyti, ar aš ateinu į Mišias tik atidirbti ir patarnauti, ar mane tikrai maitina Eucharistija. Ir kiekvienam iš mūsų šiandien ši Evangelija primena ir kviečia paklausti savęs: ar mane Eucharistija maitina, ar aš patiriu jos gylį, ar tikrai bėgu pas Jėzų, ar noriu kaip mokiniai pasisotinti, ar man trūksta to maisto?

Mes laukiame, ieškome, einame dalyvauti Mišiose, kur galėtume priimti Jėzų. Jeigu dar nesame užaugę iki tokios brandžios krikščionybės, tikėjimo, tai nereikia nusigąsti – tai patyrimo laikas – ieškoti, pažinti simbolius, pažinti Jėzų, sutikti Jį Eucharistijoje, Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje ir turėti santykį su Juo. Jėzus pradeda kalbėti per tą mažą duonos gabalėlį, priimamą per Mišias, nepriklausomai nuo to, kaip ten kartais gali būti šalta ar nepatogu. Tuo momentu įvyksta susitikimas su Jėzumi, ir jis viską pranoksta.

Kelkime klausimus, ieškokime, kaip Jėzus gali mus pamaitinti, ir atnaujinkime tuos dalykus, kurie mums kalba apie Jį.

 

Diakonas Edvinas Jurgutis OFM yra Mažesniųjų brolių ordino vienuolis