Šį sekmadienį baigiame skaityti Evangelijos pagal Joną VI skyrių, kuris prasideda didingu išalkusios minios pamaitinimu, o užsibaigia pasipiktinusių Jėzaus sekėjų pasitraukimu.

Viešpats baigia savo kalbą apie Gyvąją Duoną, tačiau Jo mokinių reakcija visai priešinga, nei mes galime tikėtis: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis.“

Duccio, „Kristus pamokslauja apaštalams“. Wikiart.org nuotrauka

Šis priekaištas Mokytojui nuskamba ne iš Jo besiklausančių fariziejų, kurie tarsi ir turėtų teisę piktintis, ne iš duonos padauginime dalyvavusios minios, kuri labiau troško eilinio stebuklo, o ne pamokymo, bet iš tų, kuriuos evangelistas vadina Jėzaus mokiniais, į Jį ir Jo mokymą įtikėjusiųjų būrio.

Nesulaukę Jėzaus atsiprašymo ir doktrinos atskiedimo, daugelis jų atsitraukia: „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.“ Viešpats nesiveja jų iš paskos ir nekviečia sugrįžti, nes Jis gerbia žmogaus laisvą valią, net jei ji ir pasirenka neklausyti Jo mokymo. Atsigręžęs į apaštalus, tuos, kuriuos išsirinko, Jis klausia: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Mokytojas per prievartą nelaiko prie savęs nė vieno, Jis trokšta tik tų, kurie seka Juo iš meilės. Tai nujausdamas apaštalas Petras sušunka: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“

Šis įvykis nuolat pasikartoja per visą Bažnyčios istoriją, o ypač skausmingai – mūsų dienomis. Visada atsiranda tokių, kurie save vadina ir laiko Jėzaus mokiniais, kurie Jo Bažnyčioje eina įvairias tarnystes, tačiau tyliai ar garsiai taria: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis.“

Jie nuolat ieško priežasčių ir būdų, kaip atmiešti brangųjį Jėzaus mokymo vyną, jie trokšta malonę išparduoti nuleistomis kainomis, taip tikėdamiesi sugrąžinti į Bažnyčią iš jos išėjusias minias, tačiau taip tik dar labiau ją apnuogina ir ištuština. Jie nesupranta, kad mokymo našta tampa per sunki tik vienu atveju: kai nebelieka tikėjimo ir nuolankumo.

Kadaise Viešpats priekaištavo savo tautai per pranašą Izaiją: „Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius dalykus – karčiais!“ (Iz 5, 20). Visada bus balsų, raginančių naujai interpretuoti, patobulinti, pakeisti Kristaus mokslą, nes jis neatitinka laiko dvasios, naujų mokslinių tyrimų, filosofinių, teologinių prieigų.

Tas, kuris supranta esąs nusikaltęs ir gailisi, visada patirs Viešpaties neišmatuojamą gailestingumą ir Jo mokymo jungo švelnumą. Tačiau tas, kuris trokšta jį priderinti prie savo gyvenimo būdo, nenurims tol, kol iš Jėzaus mokymo neliks nieko, nes jis visuomet bus „per sunkus“.

Kitų neištikimybės akivaizdoje mes turime tik vieną atsakymą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?!“ Nėra kitos Bažnyčios ir kito Kristaus. Pamočių gali būti daug – tačiau Motina tik viena. Klystkelių daug – Kelias tik vienas.

Kartokime kartu su Jozue: „Aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui!“

Robertas Urbonavičius