Kraunasi...

Širdis keičiasi Dievo akivaizdoje

 

 

Gyvename įprastą gyvenimą, bet širdies gilumoje tikimės permainų. Gerų permainų. Vidinės permainos yra ne tokios pastebimos, kartais nepelnytai joms teikiama mažiau reikšmės. Bet širdžiai svarbu atsinaujinti, ir aš stoju Dievo akivaizdoje.

Iš tikrųjų visada gyvenu Dievo akivaizdoje, tik kartais užmirštu gyventi vertai. Kartais iš silpnumo, kartais pagalvoju, kad Dievo nėra šalia. Bet mano širdis alksta Dievo, ji nori keistis, nori stiebtis Dievo link, nori tobulėti. O kur labiau galime tobulėti, jeigu ne Dievo akivaizdoje?

Viešpats gimė lyg sakydamas, kad Jis yra arti manęs. Arti mano širdies. Kad gimė, mirė ir prisikėlė norėdamas perkeisti mano širdį, perkeisti mano žvilgsnį į Dievą, kad kaskart Jis taptų artimesnis ir artimesnis. Jėzus kviečia į Betliejų, į savo kuklumo namus mokytis iš Jo nuolankumo. Nuolanki širdis lengvai keičiasi, nes be išlygų pasiduoda Dievo valiai. Jėzus, gulintis ėdžiose, ragina peržvelgti savo širdies slėpinius ir iš gilumų pakviesti širdies norą jaustis Dievo akivaizdoje, kad sugavusi Dievo atspindį galėčiau teisingai rinktis, kuo geriau pažinti Dievą ir Jį pamilti.

Cathopic.com nuotrauka

Mylinti širdis tobulėja. Mylinti širdis atpažįsta Kūdikėlyje savąjį Dievą. Viešpaties kūdikiškas žvilgsnis keičia širdį. Kūdikėlio Jėzaus žvilgsnis kreipia širdį meilės link. Dievo meilė keičia širdį.

Viešpats neša kryžių tikėdamasis, kad atkreipsiu dėmesį į Jo kančią. Kad sustosiu, susimąstysiu. Susimąstysiu Viešpaties kančios akivaizdoje. O aš vis kraunu ir kraunu nuodėmes ant Viešpaties pečių. Net Viešpaties veido nebesimato. Norėčiau sustoti, tačiau mano apverktina prigimtis suka priešinga kryptimi. Ir Viešpats vėl krinta po kryžiumi. Ir širdis nušvinta. Ir sukirba mažytė širdies dalelė manyje, ir aš kaip Veronika nušluostau Jėzui veidą. Aš stoviu kenčiančio Jėzaus akivaizdoje, ir širdis stiebiasi į Jį. Sunku stovėti Viešpaties kančios akivaizdoje, bet čia širdis sugauna vilties atspindį, ir aš ryžtuosi padėti Jėzui nešti Jo kryžių. Ryžtuosi stovėti ir Viešpaties kančios akivaizdoje. Kad būčiau ir Viešpaties šlovės akivaizdoje. Jo prisikėlimo akivaizdoje. Į ką Jis taip kantriai, nuolat stiprindamas veda.

Viešpaties Prisikėlimo akivaizdoje mano širdis bus pajėgi giedoti Dievo galybei, išminčiai ir meilei šlovinimo giesmę. Ir mano širdis pagaus iš Viešpaties šlovės mažytį spindulį. Ir mano širdis prisikelia gyventi.

Kad įtvirtinčiau iš Dievo gautas dovanas, aš klaupiuosi garbinimo ir dėkojimo maldai. Kreipiuosi į Dievo gailestingumą mano širdžiai. Malda užmezgu santykį su Dievu. Ir atsiduriu taip arti – Dievo akivaizdoje. Dabar galiu prašyti visko. Prašyti pasigailėjimo, išdeginimo nuodėmių iš savo širdies, palaimos savo darbams, žodžiams, mintims. Kad nesuklysčiau. Kad pasirinkčiau teisingai. Kad mano valia pasirinktų Dievo valią. Malda užmezgu ryšį, kuris praturtina mano širdį. Ir ji atsiliepia Dievo meilei. Malda užmezgu dialogą. Pokalbiai su Dievu tampa nuolatiniai, nes mano širdis trokšta to ryšio. Mano širdis ilgisi Dievo. Aš vis dar klūpau. Ir mano širdis kartoja maldos žodžius. O Dievas renka mano širdies tvinksnius. Ir priima mano pastangas. Pastangas suartėti. Maldos galia aš tampu artima Dievui.

Dievas pažvelgė į mano širdį. Dievo akivaizdoje išryškėja širdies nuklydimai ir mano nemeilė. Ateinu Dievo atsiprašyti. Dievas laukia. Visada. Laukia mano gailesčio už nuodėmes. Atnešu Jam atgailos ašarą tikėdamasi, kad ji nuplaus mano kaltę. O Dievas manęs laukia su meile. Mano širdis išsigandusi, tačiau ji nori keistis. Nori atsikratyti nereikalingos naštos, kuri stumia mano sielą į pražūtį. Ateinu pas Dievą ir atsistoju Jo akivaizdoje sužeista širdimi. Dievas pasilenkia ties manimi. Drąsina mane pripažinti, kad įskaudinau Dievą pamindama Jo meilę.

Mano žaizdota širdis nebeskiria gėrio nuo blogio, ir aš prašau Dievą pagalbos. Prašau apvalymo. Atsistoju Dievo akivaizdoje norėdama keistis. Ateinu su kalte. Ir be Dievo malonės negaliu savo širdies pakeisti. Bet Dievas mato mano troškimą keistis, mato mano mažas pastangas priartėti prie Jo. Laukiu eilėje. Atėjau pirma. Mes visi pirmi. Nes turime viltį. Viltį, kad Dievas manęs neapleis ir pakeis širdį. Viliuosi, kad pasveikusi širdis užgiedos garbinimo giesmę Dievo gerumui.

Dievo gerumas lydi mane kiekvieną dieną. Kad ir kur aš būčiau, visada stoviu Dievo akivaizdoje. Kasdienė rutina kėsinasi ištrinti Dievą iš mano širdies. Būna, kad aš nusisuku nuo Dievo ir noriu tvarkytis savo jėgomis. Tik mano jėgos menkos. Siekiu meilės, bet užmirštu meilės Šaltinį.

Viešpats Šventajame Rašte siūlė gyvojo vandens, kurio išgėrusi niekada nebetrokšiu, ir mano širdis bus apvalyta. Einu per gyvenimą vildamasi surasti gyvojo vandens Šaltinį, kad mano širdis būtų apvalyta ir gyvenimas įgytų naują prasmę. Kad mano kasdienybė žėrėtų atspalviais. Mano širdis bėga nuo pilkos spalvos, nuo monotonijos kasdienybėje. Nuo įpročio bijoti keistis. Gyventi stagnacijoje. Lyg gyvenimas neturėtų spalvų. Lyg aš sugebėčiau eiti tik atgal. Lyg kasdiena nebekviestų į susitikimą su Dievu. Nebekviestų keistis. Bet Dievas visada palieka viltį, ir aš atsistoju Dievo akivaizdoje.

Mano širdis laukia paguodos, padrąsinimo. Ji dūsta vienatvėje, kai aš nusisuku nuo Dievo. Kai nepriimu Jo pagalbos dėl savo išdidumo. Išdidi širdis nesugeba keistis. Ji patenkinta savimi. Bet ji netobulėja. Nuolanki širdis sugeba keistis, nes ji paklūsta Dievo valiai. Paklusti Dievo valiai – pripažinti Dievo gerumą. Pasiduoti Dievui – tai laimėti. Laimėti širdžiai galimybę. Galimybę pasikeisti. Jėzaus Širdies litanijoje prašau, kad Jėzus padarytų mano širdį panašią į Jo. Dėl to turėčiau labai keistis. Mokytis iš Šventojo Rašto aprašytų Viešpaties gyvenimo epizodų, kad atgytų mano širdis. Kad pasitiktų laukiantį Dievą, žadantį stebuklą pasikeisti.

 

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-06-16


© 2024 www.zarasuparapija.lt