Praėjusį sekmadienį šv. Mišių metu girdėjome Evangeliją apie nepaprastą Ganytoją, kuris guldo gyvybę už mus, nes žino, kad Jis pats be mūsų galėtų gyventi, bet mes be Jo – ne.

Atskirties niekybė

O šio sekmadienio Gerosios Naujienos šerdis – vynmedžio, vynininko ir šakelių alegorija, iliustruojanti artimiausią mūsų vienybės ryšį su Viešpačiu. Jis mus matė įskiepytus vynmedyje, kai mes dar nebuvome gimę. Žinojo, kad duosime vaisių, priimdami visus Jo palaiminimus ir neatsisakydami nė vieno Jo siūlymo gyventi malonėje. Žinojo, kad bet koks mūsų arogancijos pasireiškimas stabdys mūsų šakelių augimą ir mažins vaisių užsimezgimą. O mūsų neapgalvotas noras gyventi, trokštant netikros nepriklausomybės – atsiskyrimo nuo medžio kamieno, kuriuo nuolat teka Prisikėlusiojo gyvybės syvai, maitinantys mūsų esatį, bus kelias į sielos išsieikvojimą – į sunykimą. Sudžiūvusios šakelės nebeįmanoma apgenėti, todėl vynininkas ją, neduodančią vaisiaus, išpjauna.

Apvalymas

Uolusis vynininkas (Dievas Tėvas) kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Mes esame vaisingos šakelės Dieve, kiek leidžiame Jam veikti mumyse, stengdamiesi giliau įaugti į Jo kamieną. Viešpats trokšta, kad visos šakelės, kurias dar galima apgenėti (nors ir skausmingai atsisakant visų savo prieraišumų), būtų apvalomos… Todėl ir drąsiai kreipiamės į Jį: „Tau, Viešpatie, atiduodu save bei bendraminčius ir tuos, kuriems gyvybiškai svarbu nebeleisti laiko vėjais ir atsiversti, idant niekam iš mūsų netektų išgirsti neužgesinamoje ugnyje (Mt 3, 12) degančių šakelių traškesio, simbolizuojančio individų gyventi tik sau nebepataisomus padarinius“…

Vien iš savęs vaisių sulčių neišspausi

Šakelės, atsiskyrusios nuo savo gyvybės šaltinio – vynmedžio kamienu tekančių syvų – negali duoti vaisiaus pačios iš savęs. Kadangi šakelės simbolizuoja žmones, todėl šią egzistencinę priešpriešą gali išreikšti nuodėmės pleištas tarp Kryžiumi atpirkto asmens ir Jėzaus, žymintis žmogaus baigtinę pasirinkimo būklę. Net Visagalis, gerbdamas kūrinio laisvę ir jo apsisprendimą, negali (prieš jo paties valią) pakeisti individo nusistatymo, kuris savo gyvenimo būdu Jam metė neatšaukiamą neklusnumo iššūkį: Dieve, nenoriu Tau tarnauti, nes man labiau patinka vien sau pataikauti!

Kai iš pažiūros sudžiūvusi šakelė, atrodanti net privilegijuotai panaši į apmirusį grūdą, kuriam kritusiam į dirvožemį skirta tapti želmeniu – gamtos visuotinio gyvybingo dalele, tačiau minėtos šakelės būklė kita – čia sudžiūvimas – užsispyrimu grįstas Malonės atmetimas, pasiliekant savo uždarame pasaulėlyje…

Malda – budrumo sąlyga

Kaip be išsikerojusių šakų genėjimo medis neduoda tinkamų vaisių, taip be sielos apvalymo nebūna tikslingo gyvenimo. Nepaisant gėrėjimosi Dievo meilės įstatymu ir dedamų pastangų kryptingai siekti to, kas patinka Jam, dėl žmogiško silpnumo mums būdinga ieškoti malonumų bei patogumų vien sau, užmirštant maldoje savęs paklausti: „Viešpatie, ar dabar mano priimti sprendimai ir atlikti veiksmai atitinka Tavuosius lūkesčius bei planus? Gal dėl budrumo praradimo savo žvilgsnį fokusavau į tai, kas sudrumstė mano sąžinės ramybę ir nejučia apkartino bendrystės su Tavimi santykį?“ Kreipsimės malda į Jį, ir, sulaukę šviesos iš aukštybių, suprasime, jog mūsų požiūrių ir nuostatų esmė – pamatyti tai, ką turime savyje keisti… Dievas genės savo mokinio abejotinos vertės minčių šakeles, atskleisdamas savosios valios pirmumą, idant duotume klusnumo vaisių didesnei Jo garbei.

Žmogaus būties pašventinimas

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Pasilikti Jėzuje reiškia leisti, kad tave persmelktų Jo dvasia ir meilė. Tai lemia nenutrūkstamą dieviško intymumo ryšį ir santykių abipusiškumą. Taigi kai mokinys dėkingai geria Jėzaus mokymo syvus ir darbais liudija Jį, pasilieka Jame. Ar aš pasilieku Jėzuje? Koks mano santykis su Juo šiandien? Ar mano buvimas Dieve duoda vaisių mano ir aplinkinių kasdienybės pašventinimui?

Budėkite ir melskitės, sakė Mokytojas. Kai malonės šviesoje pastebėsime rafinuotą piktojo veikimą, klastingą nuodėmės pagundą ir savo kūno polinkį į tingumą, iš karto visa tai pavesime Viešpačiui ir su tikėjimu Jam tarsime: „Valyk ir genėk mus, kaip mylimas savo šakeles, nes jos – ne kažkokioje palaukėje stūgstančios visų užmiršto miško medžių padrikos šakos, o Tavosios Bažnyčios – gyvos Vynmedžio šakelės, maitinamos Tavo žodžiu ir Eucharistijoje nenykstančiu lobiu – Tavimi pačiu.“

Viešpatie Jėzau, trokštame pasilikti Tavyje, kad, vadovaujant Šventajai Dvasiai, duotume gerų vaisių ir būtų pašlovintas Tavo ir mūsų Dievas Tėvas!

 

Vytenis Vaškelis