Praeitą sekmadienį Evangelijoje pagal Joną mokinių baimę parodo užrakintos durys, o šiandien šv. Lukas sako, jog mokiniai „iš išgąsčio drebėjo“. Susitikimas su prisikėlusiu Kristumi mokinius išgąsdina. Atkreipkime dėmesį į kitą šio evangelinio pasakojimo detalę – į prisikėlusio Kristaus pasisveikinimą: „Ramybė jums!“ Toks įsikūnijusio ir prisikėlusio Viešpaties pasisveikinimas su mokiniais yra abiejų evangelistų pasakojimuose. Ką reiškia toks prisikėlusio Kristaus pasisveikinimas su mokiniais, koks jo aktualumas tikinčiojo – Kristų sekančio žmogaus – gyvenime?

„Ramybė jums!“

Ramybė jums [εἰρήνη ὑμῖν]. Žodis שָׁלוֹם [hebr. šālôm] graikiškai būtų εἰρήνη. Šis žodis turi daug reikšmių. Kristaus ištartas šālôm mokiniams gali reikšti ne tik karo nebuvimą, nors ir šiandien šį žodį galime suprasti karo kontekste. Šis šālôm apibūdina kažką tobulo, užbaigto ir nepažeisto.

Šis žodis taip pat siejamas su gyvybe ir tuo, kas lemia gyvybės gausą. Į jo turinį telpa gerovė (tiek materialinė, tiek dvasinė) ir sveikata. Kristaus pasisveikinimas šālôm taip pat vartojamas norint išreikšti socialinių santykių funkcionavimą. Klasikiniame požiūryje į žmogų svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus yra homo religiosus – religinė būtybė (linkusi į Dievą). Tokiame kontekste Kristaus šālôm reiškia ir gerus santykius su Dievu.

Šālôm teologija

Gelbėtojas ateina su ramybės dovana. Prisikėlęs Kristus kreipiasi į mokinius žodžiais: „Ramybė jums!“ Pirmiausia šį pasveikinimą galima suprasti kaip visų Dievo pažadų išsipildymą ir atsakymą į žmogaus troškimus ir viltis (2 Kor 1, 20). Ta ramybė, kurią angelai paskelbė Betliejaus naktį (plg. Lk 2, 14), Prisikėlimo vakarą tampa realybe.

Senojo Testamento tradicijoje šālôm įgavo mesijinę ir eschataloginę (būsimųjų laikų) prasmę. Pranašas Izaijas visai tai aiškiai pagrindžia savo pranašystėje: „Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė“ (žr. Iz 9, 6). Toks Viešpaties ištartas šālôm susitapatina su išganymu. Ilgesingas žmogaus ramybės lūkestis yra neįmanomas be Dievo egzistencijos. Biblinėje tradicijoje yra kalbama apie „Dievo ramybę“ (žr. Fil 4, 7), dar dažniau apie „ramybės Dievą“ (žr. Rom 15, 32). Šālôm yra dieviškasis epitetas, kuris tinka pačiam Dievo asmeniui.

Išganymo istorijoje yra parodomas visiškas naujumas ir skirtumas nuo pagoniškų dievybių. Pagonių dievai yra pristatomi su žmogiškais epitetais. Ką apskritai sako Biblija apie ramybę? Dieviškasis Sūnus yra Tėvo atspindys. Senasis Testamentas ramybę nurodo kaip Dievo epitetą, tad galima teigti, kad Švenčiausioji Trejybė yra tobula vienybės meilė tarp trijų dieviškųjų asmenų.

Pasak Biblijos, taika arba ramybė Dievo tautai pirmiausia yra Sandoros ištikimybės su Viešpačiu vaisiai: „VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk Aaronui ir jo sūnums ir sakyk jiems: ‘Taip laiminsite izraeliečius. Sakykite jiems: VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia VIEŠPATS šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia VIEŠPATS į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ (žr. Sk 6, 22–26)

Pranašų literatūra kalba apie Mesijo atėjimą. Mesijas čia apibrėžiamas kaip karalius ir kunigas, kuris atneša taiką bei palaiminimą tautai. Būtent šioji tauta dėl savo nuodėmės atmeta Dievo malonę ir užsitraukia nemalonę iš Viešpaties. Pranašas Ezichielis taip sako: „Tuomet paskirsiu jiems vieną ganytoją, – savo tarną Dovydą, kad juos ganytų, – jis juos ganys ir bus jų ganytojas. Ir aš, VIEŠPATS, būsiu jų Dievas, o mano tarnas Dovydas bus jų valdovas, – aš, VIEŠPATS, tai kalbėjau. Sudarysiu su jais taikos sandorą, išvarysiu iš jų krašto plėšrius žvėris, – jie gyvens saugiai net dykumoje ir miegos net giriose. Padarysiu juos ir savo kalno apylinkes palaima, siųsiu lietų pagal metų laiką, – lietų, nešantį palaimą“ (žr. Ez 34 23–26).

Prisikėlusio Kristaus pasveikinimas „Ramybė jums“ – šālôm – reiškia ne šiaip sau ramybės suteikimą. Tai ne tokia ramybė, kurią suteikia pasaulis (plg. Jn 14, 27). Kristaus ramybė yra daugiau už žmogiškų pastangų ramybę; tai nėra ramus buvimas.

Sekimas Kristumi (tiek velykiniame, tiek eiliniame liturginiame laike) siejamas su dvasine kova ir socialiniais santykiais, kurių metu išryškėja žmogaus asmens nesupratimas dėl Kristaus. Visa tai gražiai iliustruoja šv. Lukas sakydamas: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“ (žr. Lk 12, 51–53).

Prisikėlusio Kristaus atnešta ramybė (šālôm) mokiniams ir Bažnyčiai yra evangelinės darnos priemonė, kuri skleidžiasi santykyje su Dievu, išryškėja žmogaus asmens pasirinkimuose socialiniame pasaulyje bei asmeniniuose santykiuose.

Bažnyčia viename iš Liturginių valandų himnų vadina Trejybę ramybės okeanu. Ir tai nėra poetiškas posakis. Bažnyčios tėvams ramybė, kaip ir meilė, yra Dievo vardas.

Šālôm aktualumas

Į Kristaus ištartą šālôm mokiniai atsako džiaugsmu, nors prieš tai juos kaustė baimė. Dabar mokinių širdis pripildo džiaugsmas, nes jie susitinka su prisikėlusiu Jėzumi. Ar tas mokinių džiaugsmo virpesys gali tikti ir mums? Emocijos yra žmogaus būties duotybė – jas išgyveno mokiniai, išgyvename ir mes. Kristaus šālôm labai reikalingas ir dabar.

Didelė rizika šiuolaikiniame pasaulyje su įvairiapusiška ir slegiančia vartojimo pasiūla yra liūdesys, kylantis prie paguodos ir godumo įpratusioje širdyje, lydintis paviršutiniškų malonumų paieškas ir izoliuojantis sąžinę. Kai vidinis gyvenimas užsidaro dėl savo interesų, nebelieka vietos kitiems, nebėra svarbūs vargšai, nebesiklausoma Dievo balso, nepatiriamas saldus Jo meilės džiaugsmas, dingsta entuziazmas daryti gera. Tikintieji taip pat susiduria su šia neišvengiama ir nuolatine rizika, daugelis tam pasiduoda, tampa įnirtingi, nusivylę, neturintys noro gyventi. Tai nėra pasirinkimas gyventi orų ir visavertį gyvenimą. Tai ne Dievo troškimas, ne gyvenimas Dvasioje, gimusioje iš prisikėlusio Kristaus širdies.

Kviečiu kiekvieną krikščionį, nepaisant vietos ir situacijos, kurioje jis atsiduria, šiandien atnaujinti asmeninį susitikimą su Jėzumi Kristumi arba bent jau apsispręsti būti pasiruošusiam Jį sutikti, nuolat Jo ieškoti. Nėra jokios priežasties manyti, kad šis kvietimas skirtas ne tau, nes „niekas nėra atstumtas nuo džiaugsmo, kurį mums teikia Viešpats“. Kas surizikuoja žengti mažą žingsnelį Jėzaus link, tas Viešpačiu nenusivils: pamatys, kad Jis jau laukė išskėstomis rankomis…

 

Kun. Povilas Slaminis tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje, Lenkijoje