Popiežius priminė, kad per pastarųjų savaičių bendrąsias audiencijas buvo kalbama apie svarbiausias žmogiškąsias dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą. Kaip ne kartą buvo pabrėžta, šios keturios dorybės priklauso labai senai žmonijos išminčiai, ankstesnei už krikščionybę. Dar prieš Kristų buvo skelbiama, kad  teisingumas turi būti pilietinės sąrangos pagrindas, protingumas – būtina žmogaus veiksmų taisyklė, tvirtumas ir drąsa yra svarbūs į gėrį nukreipto gyvenimo elementai, o susivaldymas suvokiamas kaip priemonė, sauganti, kad žmogaus nepražudytų nesaikingas gėrybių vartojimas. Krikščionybė šio senovinio žmonijos paveldo nepakeitė, bet jį dar labiau sustiprino, išgrynino ir integravo į tikėjimą.

Popiežius Pranciškus (VATICAN MEDIA Divisione Foto)

Senoji žmonijos išmintis skelbia, kad kiekvieno žmogaus širdyje glūdi gebėjimas siekti gėrio. Tačiau kelionėje į gyvenimo pilnatvę, kuri priklauso kiekvieno žmogaus likimui, krikščioniui suteikiama ypatinga Šventosios Dvasios pagalba, kalbėjo Pranciškus. Ši pagalba – tai trys krikščioniškosios dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Jos Naujajame Testamente dažnai yra minimos kartu. Krikščionių rašytojai vėliau jas pavadino dieviškosiomis, nes jos priimamos ir išgyvenamos santykyje su Dievu.

Popiežius priminė, kaip šias tris dorybes apibrėžia Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir žymi moralinę krikščionio veiklą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas įlieja į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jos yra Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo žmogaus gebėjimuose laidas.“ (Nr. 1813).

Pasak Pranciškaus, jei gyvenime apsiribotume tik svarbiausiomis žmogiškosiomis dorybėmis, kiltų pavojus daryti gera visiškai vienišiems, izoliuotiems nuo kitų. Galbūt net grėstų pagunda daryti gera dėl atpildo ir kitų pripažinimo. Tuo tarpu tikėjimu, viltimi ir meile gyvenantis krikščionis niekada nėra vienas. Jis gerus darbus suvokia ne kaip neeilinius titaniškų pastangų reikalaujančius žygdarbius, bet jis daro gera nuolankiai, kaip savo Mokytoju Jėzumi sekantis mokinys. Jei užmirštume dieviškąsias dorybes, rizikuotame savo gerus darbus paversti didžiavimosi ar bet arogancijos priežastimi. Dėl tokio pavojaus mus įspėja Evangelija. Jėzus savo mokiniams pataria atlikus visa, kas buvo pavesta, sakyti: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“. (Lk 17, 10).

Gėris yra ne tik žmogaus gyvenimo tikslas, bet ir kelias, būdas jo siekti. Gerumui reikia santūrumo, paprastumo, reikia pažaboti kartais pernelyg gremėzdišką savąjį ego. Būtent čia labai padeda dieviškosios dorybės. Jos yra priešnuodis savanaudiškumui. Jos ypatingai praverčia, kai ištinka nesėkmės. Net ir vadovaujantis gerais ketinimas ir turint aiškius kriterijus kartais pasitaiko suklysti. Tačiau jei atveriame širdį Šventajai Dvasiai – ji, vidinė mokytoja, ateina mums į pagalbą. Jei esame pasimetę, Dievas sustiprina mūsų tikėjimą; jei esame nusivylę, Dievas pažadina mumyse viltį; jei mūsų širdis užkietėjusi, Dievas ją suminkština savo meile.

(jm / Vatican News)