Tai yra pirmasis ir esminis mano gyvenimo ir visos mano būties pašaukimas! Tai yra ne šiaip kokia bičiulystė, bet gyvenimo su Dievu, sielos intymumo su Juo dovana.

Tuomet, kai aš atsiveriu šiai draugystei, kai ją priimu, kai visiškai jai atsiduodu, Jėzus kreipia mane, kreipia mano žingsnius, mano kelią ten, kur aš tą draugystę galėčiau maksimaliai išgyventi, realizuoti, nes draugystė su Jėzumi ir savęs dovanojimas yra tiesiog neatsiejami.

Taigi ši draugystė moko mane dovanoti ir dovanotis. Juk aš taip pat negaliu duoti, ko pats neturiu, o visa gaunu tik iš Jo artumo, Jo meilės šaltinio. Tada aš galiu sakyti, kad esu Jėzaus draugas šeimoje, Jėzaus draugas kunigystėje, Jėzaus draugas pašvęstajame gyvenime ar bet kur kitur, kur tik Jo Dvasia mane nukreipia.

Be šios Draugystės, joks vadinamasis pašaukimas neturi prasmės, nes be Jo, nepatyrę Jo paties save dovanojančios Meilės, mes negalėsime ir savęs dovanoti nei Jam pačiam, nei mūsų artimiesiems, nei mūsų bendruomenėms, nei tam, kurį Jėzus vadina mūsų artimu, nei apskritai Dievo mums dovanotam pasauliui… Visa bus tik egoistinis ir tuščias bandymas save realizuoti be gyvybės, be dvasios, o svarbiausia – be džiaugsmo…

„O šiaip jau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje!“ (Fil 3,1).

 

Jokūbas Marija Goštautas