Ikonos žavi tūkstančius katalikų. Nors jos yra Rytų Bažnyčios vaizduojamojo liturginio meno dalis, tačiau atranda savo vietą ir katalikiškose apeigose bei bažnyčiose. Dalis katalikų siekia išmokti kurti ikonas, tad steigiami ikonografijos būreliai ir mokyklos. 

Su Lietuvos katalikais kalbant apie ikonų kūrimo procesą paprastai teigiama, kad ikonos ne tapomos, o rašomos – esą taip ikonų kūrimo procesą supranta Rytų Bažnyčios atstovai. Taip mokoma ir katalikiškuose ikonografijos būreliuose. Šis paradoksalus teiginys, kad paveikslas gali būti rašomas, skamba keistai, tad kaip yra iš tiesų?

Sąvokos „ikonų rašymas“ kontekstas ir problema

Kalbant apie paveikslo kūrimą, sąvoka „rašymas“ bent jau man visada skambėjo keistai. Tačiau jei koks nors prašalaitis katalikui ikonų kūrėjui pasakytų, kad ikona yra tapoma, jis tikriausiai būtų pataisytas: klaidinga sakyti, jog ikona yra tapoma, teisingiau sakyti, kad ikona yra rašoma.

Tokio tipo pavyzdžių gausu krikščioniškoje žiniasklaidoje, pavyzdžiui, ikonų tapytojas Raimondas Navakauskas savo internetiniame puslapyje rašo: „Ikonos ne tapomos, o rašomos pagal kanonus.“ Tą patį „Magnificat“ žurnale teigia ir Vladimiras Petrovas: „Tikri ikonografai viską pradeda su malda ir „rašydami“ ikonas (ikonos ne piešiamos ar tapomos, o rašomos).“ Analogiškai kalba ir pranciškonas Carlo Bertagninas: „Ikonų tapyba – tai savotiškas tapymas žodžiu. Ikonos tapytojas yra ne tiek dailininkas, kiek teologas, o per paveikslus perduoda Evangeliją. Iš čia yra kilusi tokia sąvoka kaip ikonos rašymas.“

Šv. Jono kontempliatyviosios seserys, kalbėdamos apie ikonų siuvinėjimą, taiko tą patį rašymo terminą: „Kaip ir rašoma ikona, siuvinėjama ikona semia įkvėpimo iš tos pačios versmės <…>. Siuvinėjama ikona puoselėja norą gaivinti senąją Rytų krikščionių tradiciją, pagal kurią ikonos buvo ne tik rašomos ant medžio lentos, bet, kaip Veronikos drobulė, siuvinėjimu įamžinamos drobėje“ (čia tik pastebėsiu, kad, nors Lietuvoje tokia Stačiatikių Bažnyčios tradicija mažai kam žinoma, būta ikonų, siuvinėtų siūlais arba smulkiais karoliukais).

Kartais linkstama ir į psichologinio pobūdžio teologinius pasvarstymus, kaip kad ikonų tapytojos Eglės Jurevičės mintijimas: „Jei ikonografija būtų tik įprastas rašymas, tai niekur žmogaus nevestų ir neužaugintų.“ Tokio pobūdžio interviu ar ikonografijos pristatymų gausu internetiniuose dienraščiuose, panašūs teiginiai išsakomi diskusijų forumuose, tačiau tai nėra moksliniai tekstai ar teologijos traktatai, taigi juos galima laikyti tik asmeniniais svarstymais arba mėgėjų specialistų mokymu ikonografijos grupelėse.

Peržvelgus žiniasklaidą susidaro vaizdas, kad didelė dalis ikonografijos būrelių laikosi požiūrio, jog ikonos yra rašomos. O kaip yra su moksliniais tekstais? Peržvelgus mokslines publikacijas, matosi visiškai kitoks vaizdas. Mokslinėje kalboje apie ikonų kūrimą paprastai kalbama kaip apie tapymą. Pavyzdžiui, Beata Elwich-Lankelis moksliniame straipsnyje „Ikona muziejaus erdvėje“, nagrinėdama ikonas kaip sacrum fenomeną, kalba apie jų buvimą sakramentalijomis, pašventinimo ypatumus, metafizines problemas, kanono reikalavimus, kartotę, šviesos ir spalvų svarbą, tačiau niekur nemini ikonų rašymo, kuris šiame kontekste būtų svarbus elementas.

Kitas pavyzdys galėtų būti Marijos Griniuk straipsnis „XIX a. Podolės (Ukraina) regiono ikonų fenomenas ir jų kolekcijos Lietuvoje“, kuriame minima, kad „pirmuoju ikonų tapytoju laikomas evangelistas Lukas, nutapęs keletą Dievo motinos paveikslų, todėl jis yra menininkų globėjas“, tačiau, nepaisant sąsajų su evangelistu Luku, jokių nuorodų į ikonų rašymą nėra. Ikonų rašymo kontekste tai irgi būtų keista, nes ten pat minima, kad „ikoną kuria Dievas, o žmogus tėra menkas instrumentas jo rankose“¹, t. y. daroma analogija su hagiografų užrašytais Šventojo Rašto tekstais, tačiau ikonų rašymo klausimas nesvarstomos, autorės manymu, jos yra tapomos.

Ikonų rašymo nemini ir kiti moksliniai šaltiniai, nors bandyta tokių ištarų ieškoti. Vienintelis aptiktas mokslinis šaltinis, minintis ikonų rašymą, buvo Rūtos Prakapatės ir Mildos Paulikaitės straipsnis „Vaizdo ontologiniai būviai. Ikona kaip tikrovės steigimas“, kuriame teigiama: „Nors pagal tradiciją yra sakoma, kad ikonos rašomos (ikonografija), šiame darbe <…> pasirinkta ikonos kaip nutapyto vaizdo samprata, atsiribojama nuo rašymo ir tapybos skirtingos raiškos problematikos, nes didžiausias dėmesys skiriamas pačiam ypatingam ikonos buvimo būdui.“

Tiesa, čia svarbu pažymėti, kad tai minima išnašose, o pačiame mokslinio darbo tekste apie ikonų rašymą nekalbama. Visais kitais atvejais, išanalizavus surinktą medžiagą, padaryta išvada, kad mokslininkai ikonų kūrimo procesą įprastai apibūdina terminu „tapymas“.

Toliau aptarkime, ar sąvoka „ikonų rašymas“ turi pagrindą Rytų Bažnyčios ikonografinėje tradicijoje.

„Mistinė ikonografijos koncepcija visada užėmė svarbią vietą ikonų tapyboje, todėl svarbu, kad tapymo tradicija būtų perimama iš tų, kurie ja gyvena ir ją pažįsta iš vidaus. Mistinės patirtys ar pasaulėvoka gali būti perduodama tik gyvu mokymu, nenutrūkstama tradicija ir iniciacija į mąstymo paradigmą.”

Ksenotradicija, įsiveržusi į katalikų teologiją

Rytų Bažnyčioje ikonografija yra ilgas ir teologiškai pagrįstas procesas, todėl ikona yra sudėtinga simbolių ir ženklų sistema, turinti teologinį bei liturginį kontekstą, tad visos jos dalys, net ir rėmelis, atskleidžia kokias nors teologines tiesas. Ikonos nėra vertinamos tik kaip paprasti šventųjų atvaizdai ar Šventojo Rašto iliustracijos, tai – sakralūs objektai, savotiški tarpininkai tarp Dangaus ir žemės, dieviško veikimo priemonė ir maldos išraiška.

Ikona – tai simbolinis šventojo ar šventosios istorijos įvykio atvaizdas, jų vaidmuo yra panašus į liturgijos uždavinį. Manoma, kad ikonos skirtos apreikšti dieviškąją tikrovę žemėje, tad jų tapymas pabrėžtinai laikytas šventu amatu, kuriam derėjo pasirengti maldomis ir pasninkais. Ikonos – ne tik kulto objektai, bet ir dailės kūriniai, atsiradę bizantinės krikščionybės laikais ir tik vėliau patekę į katalikišką terpę.

Ikonos katalikų bažnyčiose yra tam tikra ksenotradicija, t. y. kitos pasaulėžiūrinės sistemos elementas, įsiterpęs į naują, jai nebūdingą terpę. Nesant objektyvaus tradicinio mokymo ar tiesioginio jo perdavimo, religinė ksenotradicija, patekusi į jai nebūdingą terpę, netrunka būti apipinta keistomis interpretacijomis ir teologinėmis inspiracijomis. Tikėtina, kad būtent taip nutiko vertinant ikonų kūrimo būdą: katalikams ne iki galo pažini ikonų kūrimo tradicija galėjo atrodyti gana mistiškai ar perdėtai dvasingai, dėl to atsirado savitų teologinių interpretacijų, nebūdingų Rytų Bažnyčios ikonografijos tradicijai.

Rytų Bažnyčioje tradicinės ikonos tapyba vyksta per kanono pažinimą. Kanonas sudaro viso proceso esmę, tad čia turėtume kalbėti ne tik apie mokiniui laipsniškai mokytojo perduodamą tapymo techniką, bet ir ikonografinį pasaulio matymą. Ikonografijos menininkai katalikai taip pat semiasi žinių iš mokytojų, tačiau jų mokytojai taip pat yra katalikai, žinias gavę iš kitų katalikų ikonografų. Taip labai lengva nuklysti nuo pirminės idėjos, nes kai apie kitos Bažnyčios mokymą sužinoma iš asmenų, kurie niekada tai Bažnyčiai nepriklausė, tad susiduriama su perinterpretavimo fenomenu, bet ne su pirminiu mokymu.

Mistinė ikonografijos koncepcija visada užėmė svarbią vietą ikonų tapyboje, todėl svarbu, kad tapymo tradicija būtų perimama iš tų, kurie ja gyvena ir ją pažįsta iš vidaus. Mistinės patirtys ar pasaulėvoka gali būti perduodama tik gyvu mokymu, nenutrūkstama tradicija ir iniciacija į mąstymo paradigmą. Priešingu atveju pažįstami tik paviršiniai elementai, o didelė dalis mokymo lieka už pažinimo ir supratimo ribų, tad automatiškai kyla jo iškraipymo pavojus. Tad, priimant mistiškai atrodančią ikonografijos teologiją, dėl informacijos trūkumo norisi ją papildyti savomis įžvalgomis.

Tradicijai nebūdingi papildymai lengvai gali iškreipti pirminį mokymą, ir dėl to sukuriama nauja teologinė mokykla, vis labiau nutolstanti nuo pirminės idėjos. Šiuo atveju ikonų kūrimo procesas, išlaikydamas dalį originalių elementų, pačią ikonografiją paverčia kažkuo, kuo ji nėra. Nagrinėjant aptariamą temą dera nepamiršti, kad ikonografija vaizduojamajame mene – tai tiksliai apibrėžta personažų arba siužetinių scenų vaizdavimo sistema. Ikonografinis kanonas – ikonų tapymo visuma, o visa kita yra pridėtiniai dalykai, kurie nebūtini arba neegzistuoja pirminėje tradicijoje.

Taigi asmuo, išnagrinėjęs svetimos tikybos sistemos šaltinius, siekdamas sukurti analogišką tradiciją savo religinėje terpėje paprastai sukuria visiškai naują darinį, kuris jau nebėra ta pati rekonstruojama tradicija. Tai tebus naujadaras, tik išoriškai panašus į tai, ką siekiama atkurti. Galima teigti, kad būtent tai ir vyksta mokant rašyti ikonas: esama kanono pažinimo, praktikos perdavimo, tačiau atsiranda keistų interpretacijų, kurių originalioje tradicijoje nėra.

Писать картину: tapymas ar rašymas

Kaip jau minėta, katalikiškoje aplinkoje, siekiant nusakyti ikonos kūrimo procesą, paprastai vartojamas žodis „rašymas“. Šiuo žodžiu siekiama atskirti ikonų tapymą nuo kitos religinės dailėkūros ir pabrėžti, kad ikonoje esą galima perskaityti Šventojo Rašto tekstus. Taip sukuriamas įsitikinimas, kad ikona ne tapoma, o rašoma. Čia verta pacituoti dar vieną katalikišką ištarą.

Paštuvos basųjų karmeličių vienuolyno internetiniame tinklapyje rašoma: „Kristaus Visavaldžio, Pašvęstųjų Valdovo, ikona, nutapyta Pašvęstojo gyvenimo metų proga. Ją nutapė, arba „parašė“ (graikų k. eikon graphos – ikonografija reiškia ikonų „rašymą“), sesuo karmelitė Nijolė Marija Marcinkevičiūtė.“ Čia minima žodžio „ikonografija“ etimologija, kuri, rodos, patvirtina hipotezę, kad ikonos yra rašomos. Tokiu termino „ikonografija“ aiškinimu kartais remiamasi katalikiškoje aplinkoje, tad jį ir jo vartoseną dera panagrinėti plačiau.

Žodis „ikonografija“ tikrai yra kilęs iš dviejų graikiškų žodžių – εικών (eikon liet. „atvaizdas“) ir γράφειν (grafeo liet. „rašyti“). Tačiau γράφειν gali būti verčiamas ir kitaip, pavyzdžiui, „atvaizduoti, nupiešti, nutapyti“. Tokios žodžio reikšmės kartais paminimos ir tekstuose apie ikonų rašymą.

C. Bertagninas teigia, kad graikų kalboje žodis grafeo gali būti verčiamas kaip „tapyti, rašyti, piešti“. Todėl didelės klaidos nebus, jei kalbėdami apie ikonas pavartosime kitą veiksmažodį nei „rašyti“. Tačiau net ir šiuo atveju linkstama prie rašymo, nes mūsų sąmonė visuomet siekia selektyviai pritaikyti duomenis prie išankstinės nuostatos: netinkančius ignoruoja arba randa paaiškinimą, kuris tiktų pirminiam nusistatymui. Vis dėlto žodžio reikšmė yra svarbi, nes neteisinga jo vartosena kuria neteisingą teologinę sampratą.

Rusų kalbos žodis писать, greta reikšmės „rašyti“, priklausomai nuo konteksto gali būti verčiamas ir kitaip. Lietuvos katalikams, besidomintiems ikonografija, didesnę įtaką daro Rusijos Stačiatikių, o ne graikų apeigų Bažnyčia, todėl dera pažvelgti į rusų kalbos ypatumus nusakant paveikslų kūrimo procesą. Žodis писать kildinamas iš slavų prokalbės žodžio pьsā́tī, iš kurio vėliau kilo senovės slavų пьсати ir transformavosi į dabartinį. Pats žodis писать dailėje apibrėžia kūrinio sukūrimo techniką. Iš писать kyla žodis живопись (liet. „tapyba“), kuris apibrėžia paveikslo kūrimo procesą, kai ant drobės ar kito paviršiaus tepami skysti dažai.

„Rytų Bažnyčios ikonografai ikoną laiko atvaizdu ir suvokia ją kaip linijas, apibrėžiančias matymą, o ikonografiją – kaip tapybą, vedančią žmogų toliau nei juslinis spalvų suvokimas. Tokiame kontekste laikoma, kad ikonos paskirtis – perkelti sąmonę į dvasinį pasaulį, todėl ikonografijoje įtvirtinami dangiškieji vaizdiniai.”

Vienas iš ikonos tapymo tikslų yra paversti lentą ontologinių simbolių siena, nes ir pati ikonų tapymo tradicija kildinama iš proceso, vadinamo стенопись, t. y. freskų tapymo.

Kalbant apie paveikslų tapymą, rusų kalboje sakoma писать картину (liet. „tapyti paveikslą“). Kalbant apie ikonas taip pat vartojamas žodis писать, iš čia kyla sąvoka иконопись (liet. „ikonografija“, arba „ikonų tapyba“). Pats rusų kalbos žodžio писать vertimas, kaip minėta, priklauso nuo konteksto: kai kalbama apie paveikslus, jis į lietuvių kalbą verčiamas žodžiu „tapyti“, o kalbant apie tekstų kūrimą – „rašyti“. Panašu, kad asmenys, įvedę į lietuvių kalbą sąvoką „ikonų rašymas“, neatkreipė dėmesio į vertimo subtilybes.

Nepaisant kalbinių vertimo ypatumų, galima prikurti begalę visokių keistų teologijos vingrybių. Teigiantiesiems, kad ikonos yra rašomos, kaip pavyzdį galima pateikti šį sakinį iš Grigorijaus Potašenkos mokslinio straipsnio „Vilniaus senovinės ikonų tapybos mokykla: Ivanas Michailovas ir jo mokiniai“: Десятки икон кисти И. Михайлова украшают многие старообрядческие храмы в Литве. Jis galėtų būti verčiamas taip: „Dešimtys I. Michailovo ikonų plaštakų puošia daugelį Lietuvos sentikių bažnyčių.“ Tuomet čia būtų galima kurti įvairias teologines įžvalgas apie tai, kad ikonos yra tarsi Dievo rankos ar pan. Tačiau gerai mokančiajam rusų kalbą aišku, kad sakinyje kalbama apie teptukus, nes rusiškas žodis кисть, priklausomai nuo konteksto, gali būti verčiamas kaip „teptukas“, „plaštaka“ arba „kekė“.

Panašų sakinį, kuriame rašymas neturi nieko bendra su tekstų kūrimu, galima aptikti ir lietuvių kalboje, pavyzdžiui, Rūtos Stankuvienės moksliniame straipsnyje „Šiaulių „Aušros“ muziejaus etnografijos skyrius: pavasario ciklo parodų organizavimo tendencijos“: „O. Bagdonienės margučių raštas smulkesnis, spalvos ramios, O. Padgurskienė mėgsta ryškias spalvas, stambesnį raštą“ [kursyvas autoriaus]. Čia labai svarbi sąvokos „raštas“ reikšmė. Kalbant apie margučių marginimą ir juos puošiančius raštus, ne omenyje turimas raidžių rašymas, bet kalbama apie nupieštus, išraižytus ar kitokia technika ant jų įspaustus ornamentus. Netikslus vertimas gali sukurti įspūdį, kad ant margučių kas nors užrašyta (raidės, skaičiai, žodžiai), tačiau tai tebus klaidinga sąvokos interpretacija.

Galima teigti, kad taip atsitiko ir su ikonų rašymo sąvoka: klaidingas vertimas kuria klaidingą teologinę idėją, dėl kurios atsiranda naujas mokymas.

Pirmoji žodžio „ikonografija“ dalis yra žodis εικών, kuris, kaip minėta, į lietuvių kalbą verčiamas kaip „atvaizdas“. Pats žodis „atvaizdas“ suponuoja, kad jis yra regimas, o ne skaitomas. Rytų Bažnyčios ikonografai ikoną laiko atvaizdu ir suvokia ją kaip linijas, apibrėžiančias matymą, o ikonografiją – kaip tapybą, vedančią žmogų toliau nei juslinis spalvų suvokimas. Tokiame kontekste laikoma, kad ikonos paskirtis – perkelti sąmonę į dvasinį pasaulį, todėl ikonografijoje įtvirtinami dangiškieji vaizdiniai. Svarbu paminėti, kad čia kalbama apie atvaizdą, būdingą paveikslams, o ne rašytiniams simboliams.

Įdomu, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje prasidėjus masinei ikonų spaudai buvo diskutuojama dėl tokių ikonų autentiškumo. Tuomet nuspręsta, kad tikintiesiems svarbi ne ikonos kokybė, padauginimo būdas ar ją pagaminęs meistras, bet tai, koks šventasis ikonoje vaizduojamas. Ikona buvo suprantama ne kaip portretas, bet kaip būsimo dvasinio žmogaus provaizdis, simbolinis žmogaus atvaizdas, todėl nėra skirtumo, koks jos sukūrimo būdas, ji vis tiek išlieka ikona. Nors toks požiūris kyla iš liaudies pamaldumo, jis taip pat nepagrindžia sąvokos „ikonų rašymas“ ir iš esmės rodo, kad ikona yra sakrali pati savaime, nepriklausomai nuo jos sukūrimo būdo.

Įdomu ir tai, kad lyginant Katalikų Bažnyčios religinę tapybą ir Rytų Bažnyčios ikonografiją paprastai pažymima, jog skiriasi šiųdviejų Bažnyčių požiūris į religinius atvaizdus ir jų kūrimą. Visų pirma jų tikslas yra skirtingas: ikonos skirtos maldai, o katalikiškais religiniais paveikslais iliustruojamos religinės temos. Kitas skirtumas – jų tapybos technika ir pobūdis: ikonos tapomos pagal griežtą kanoną, o religiniai katalikų paveikslai priklauso nuo autoriaus fantazijos ir laikmečio tapybos ypatumų.

Vis dėlto nė viename iš nagrinėtų šaltinių nebuvo pabrėžta, kad Rytų Bažnyčios ikonos būtų rašomos, o katalikiški paveikslai tapomi. Jeigu toks skirtumas iš tiesų egzistuotų, jis turėtų būti akcentuojamas kaip tikrai didelė ar net esminė požiūrio skirtybė.

Vietoj pabaigos

Apibendrinat aptartą temą galima teigti, kad įsitikinimas, jog ikona yra Šventojo Rašto užrašymas vaizdu, tėra oksimoronas, tiesiogiai suprastas kai kurių Katalikų Bažnyčios narių, tačiau visiškai nebūdingas Rytų Bažnyčios nariams. Taigi ikonas galima laikyti Rytų krikščionybės religiniais paveikslais, fizinio kūrimo procesu nesiskiriančiais nuo kitų tapybos kūrinių, o bandymas kurti ksenotradicinę teologiją iš neteisingo vertimo mažų mažiausia keistas ir netikslus.

 

Straipsnis parengtas pagal: Gabrielius E. Klimenka, „Ikonografinė ksenotradicija katalikybėje: ikonos rašomos ar tapomos?“ „Soter“: religijos mokslo žurnalas (88 (116) (2023): 61–74)

Šaltinis: Bernardinai.lt