Ketvirtasis Velykų sekmadienis vadinamas Gerojo Ganytojo vardu, pagal šios dienos Evangelijos ištrauką. 1964 m. popiežius šv. Paulius VI šį sekmadienį paskelbė Maldų už pašaukimus diena.

---

Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas mums kalba apie Viešpatį kaip Ganytoją, kuris veda, gina, saugo ir globoja savo kaimenę. Kristaus, kaip Ganytojo su avimi ant pečių, atvaizdai pasiekia mus iš katakombų laikotarpio.

Viešpats šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje lygina samdinį su ganytoju. Samdinys yra tas, kuriam sumokama už atliktą darbą, tad jam svarbiausia yra jis pats ir jo užmokestis. Iš samdinio neverta reikalauti ir tikėtis ypatingo ryšio su avimis. Iškilus pavojui, samdinys gelbsti save, o ne jas. Visai kitaip yra su Ganytoju.

Geras ganytojas yra tas, kuris yra kartu su savo avimis, jis jas pažįsta, o jos jo klauso – tai reiškia abipusį santykį, kuris pagrįstas meile, o ne baime ar aklu paklusnumu. Geras ganytojas suteikia savo avims saugumą, gina jas ir globoja: „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų nepagrobs iš mano rankos.“

Šiuo palyginimu, paimtu iš to meto Palestinos kasdienio gyvenimo, Jėzus nusako savo santykį su Jį tikinčiais žmonėmis – Jis juos globoja, gina, veda ir galiausiai suteikia amžinąjį gyvenimą.

Jėzui nereikia sekėjų, kurie būtų kaip robotai, klusniai vykdantys įdiegtas programas, o už kiekvieną klaidą baudžiami. Iš pasakyto palyginimo matyti, kad piemuo avims duoda daug daugiau, nei jos gali duoti piemeniui.

Jis jomis rūpinasi, veda, gina ir suteikia amžiną laimę. Taip ir savo mokiniams Viešpats duoda daug daugiau, nei gali iš jų gauti. Kodėl Jėzus taip rūpinasi savo mokiniais? Atsakymas paprastas. Dėl to, kad myli. Viešpačiui tikrai nieko netrūksta, kad Jam reikėtų mūsų. Tačiau Jo reikia mums.

Bažnyčios krizės priežastis visais laikais yra ta pati: kai ganytojas turi samdinio širdį, tuomet į Viešpaties vynuogyną atslenka žiema. Ganytojas, turintis samdinio širdį, pirmiausia ir visada rūpinasi tik savimi: savo norais, troškimais. Avių kaimenė jam reikalinga tik tam, kad užtikrintų patogų ir sotų gyvenimą, jokios meilės ar rūpestingos globos čia nerasi nė su žiburiu.

Šventojo Augustino priekaištai ganytojams, nesirūpinantiems savo avimis, ar šventojo Grigaliaus Didžiojo skundas, kad kunigų pilnas pasaulis, bet evangelizaciniame darbe jų maža, tinka ir mūsų laikams. Turime melsti ne vien naujų pašaukimų, bet ir malonės, kad Viešpats perkeistų samdinių širdis ir duotų jiems ganytojų dvasios.

Prašykime Viešpatį siųsti Bažnyčiai ganytojų, kurių krūtinėse plaka Gerojo Ganytojo širdis, kurie ieško ne savo garbės ir naudos, bet sielų gerovės ir išganymo.

Melsdamiesi už gausesnius pašaukimus į kunigystę, pirmiausia melskimės už tas vietas, kuriose dažniausiai šie pašaukimai gimsta – už šeimas ir bažnytines bendruomenes. Kuo mažiau savo tikėjimą praktikuojančių šeimų ir gyvybingų bendruomenių – tuo mažiau ir vaisingų pašaukimų.

 

Robertas Urbonavičius