Krikščioniškojo tikėjimo esmė yra Dievo susitikimas su žmogumi. Šis susitikimas savo aukščiausią momentą pasiekė Nazarete. Todėl ortodoksų teologas Pavelas Evdokimovas rašo: „Apreiškimas Mergelei Marijai, šventojo Jono Auksaburnio dar pavadintas „šaknies švente“, pradeda naują epochą: Išganymo ekonomija turi marijines šaknis, todėl mariologija yra esminė kristologijos dalis. Kūrėjas sako: „Tebūnie“, o kūrinys atsako Jam savu „Tebūnie“.

Stebėtojai iš išorės mano, kad marijinis pamaldumas, su kuriuo jie susiduria Bažnyčioje, yra perdėtas. Krikščionių šventieji ir mąstytojai, priešingai, parodo, kaip jo nebuvimas lemia tikėjimo praradimą. Yra pamirštamas žmogiškasis elementas Kristaus veikloje, o jo žinia pateikiama kaip ideologinė programa, filosofija. Tačiau Jis gimė iš žmogiškos motinos ir nuolat „gimsta“ istorijoje Šventosios Dvasios malone ir žmogišku bendradarbiavimu kiekvieno žmogaus gyvenime. Origenas rašo, kad kiekviena žmogiška siela turi Dievo Motinos „bruožus“ ir rengia galutinį Išganytojo atėjimą į šį pasaulį. Todėl pasaulio Išganymas yra Dievo ir mūsų darbas, nes Jėzus yra Dievo Tėvo Sūnus ir Marijos Sūnus.

Simone Martini (1284 –1344) ir Lippo Memmi (1317–1347). „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. Wikipedia.org nuotrauka

Visų laikų dvasiniams autoriams žmogaus bendradarbiavimo su Dievo malone problema buvo ir yra aktuali. Šiame kontekste vartojamas graikiškas terminas „sinergija“, kuris nurodo priklausymą vieno nuo kito, bendradarbiavimą. Istorijoje visada būta erezijų, kurios, prisidengdamos dieviškąja visagalybe, menkino žmogaus orumą. Net ir šiandien susiduriame su žmonėmis, kurie savo pasyvumą ir apsileidimą pateisina klaidingu pasitikėjimu Dievu. Tuomet girdime pasakymus, kurie gali skambėti pamaldžiai, pavyzdžiui: „Leiskime Dievui veikti, Jis padarys, kas teisinga!“. Kai kurie net bando tokį mąstymą pateisinti teologiniais samprotavimais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo gilūs. Jie sako, kad malda ir apskritai religija yra sielos pakilimas į Dievą. Tas, kuris kopia į kalną, eina šviesos link, bet lieka taip pat toli nuo saulės, kaip ir tas, kuris liko lygumoje. Todėl mūsų žmogiškosios pastangos yra mažavertės. Tačiau ne mes, žmonės, turime kilti į Dangų, bet Dievas pats nusileido iš Dangaus, kad mus išgelbėtų!

Tad kokią vertę turi žmogaus darbai, kai kalbama apie malonės, dieviškojo gyvenimo mumyse įgijimą? Žmogiškosios pastangos vadinamos askezėmis, o vienybė su Dievu – mistika. Autoriai klausia: koks yra šių dviejų dalykų ryšys? Panašiai Reformacijos laikais vyko diskusija: ar būsime išgelbėti darbais, ar vien tik tikėjimu?

Žinome, kad tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje didysis religinis prabudimas atėjo kartu su vienuolinės tradicijos gimimu. Jame, kaip esminis pagrindas, buvo parodymas, kad tarp askezės ir misticizmo esama vienybės. Taigi pažanga dvasiniame gyvenime atitinka nuoširdų bendradarbiavimą su malone. „Bet tada malonė nebėra malonė, t. y. nemokama Dievo dovana“, – prieštarauja oponentai. Jau IV a. autorius, žinomas Pseudo Makarijaus vardu, į šį prieštaravimą atsako gražiu pavyzdžiu. Žmogaus pastangos yra tarsi žemdirbio darbas. Visi žino, kad neužtenka tik suarti ir pasėti. Vaisių derlius priklausys nuo saulės, lietaus ir temperatūros. Pasitaiko, kad būna metų, kai po didelio darbo derliaus užauginama nedaug. Kitais metais būna atvirkščiai. Tačiau patirtis mus moko: geriau įdirbtas laukas duoda daugiau derliaus. Taip pat yra ir su tam tikra „normalia patirtimi su malone“. Čia tinka posakis: „Stenkis, kad Dievas tau padėtų!“. Taip, malonė yra nemokama Dievo dovana, tačiau tai, ką Dievas duoda, yra gyvybė ir veiklumas, o tai atgaivina visą žmogų, visą jo širdį, visą protą, visas jėgas (plg. Mt 22, 37). Dievo meilė turi susitikti su žmogaus meile.

Bažnyčios tėvai apie šį klausimą kalbėjo ir kitame kontekste, būtent aiškindami žmogaus sukūrimą pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26-27). Argi abu terminai „paveikslas“ ir „panašumas“ nesako to paties? Tikriausiai taip yra hebrajų kalboje, kur būtų tarsi sakoma „labai panašus atvaizdas“. Tačiau graikiškuose, o vėliau ir lotyniškuose vertimuose šiems dviems terminams imta suteikti dvejopą reikšmę. Remiantis Origeno aiškinimu, atvaizdas būtų tai, ką Dievas sukūrė pradžioje– tarsi eskizas, kurį padarė dailininkas, o paskui davė mokiniui užduotį jį užbaigti, papildyti spalvomis. Šiame kontekste atvaizdas yra dieviškosios malonės kūrinys, o panašumas – žmogaus bendradarbiavimo rezultatas. Taip atsitinka, kad galutinis kūrinys yra dviejų subjektų – Dievo ir žmogaus – darbo rezultatas. Tobulas Dievo paveikslas ir panašumas yra šventieji. Kai turime juos prieš akis bažnyčioje, garbiname Dievą ir pagerbiame žmogų vienu metu.

Tarp šventųjų pirmoje vietoje yra Marija, Dievo Motina. Todėl ji yra tobuliausias žmogaus bendradarbiavimo su Dievo malone pavyzdys. Pas ją atėjo angelas ir pranešė, kad ant jos nužengs Šventoji Dvasia. Marija priėmė šią žinią, pareiškė sutinkanti ir suteikė dieviškajai Dvasiai galią disponuoti visu savo asmeniu. Ką daugiau motina galėtų duoti už save, kad iš jos gimtų sūnus? Gimė Jėzus, kuris yra Dievo Sūnus ir Žmogaus Sūnus, Žmogus-Dievas.

Šis slėpinys yra unikalus, tačiau esame pašaukti pratęsti jį istorijoje visu savo gyvenimu. Tai ypač yra matoma liturgijoje, kai švenčiame Eucharistiją: „Kristus priima mūsų visų kūną, kai mes priimame jo kūną; jis dėl mūsų tampa žmogumi, pratęsia savo įsikūnijimą“ (J. B. Bossuet).

Todėl prieštaravimas, kad marijinis pamaldumas sumažintų mūsų pagarbą Kristui ar net paneigtų mintį, jog turime visiškai pasitikėti dieviškąja malone, o ne savo darbais, yra nepagrįstas. Stebėkime, kaip šie aspektai neatskiriami tiems, kurie tiki Kristų, Dievą-Žmogų.

Palaimintos Viešpaties Apreiškimo Mergelei Marijai šventės!

Jokūbas Marija Goštautas