Penktasis gavėnios sekmadienis mus pasitinka violetine medžiaga apdengtais bažnyčių kryžiais, tuo regimai primindamas, jog jau arti pergalingos Kristaus kančios ir Prisikėlimo dienos, kada vėl iš naujo išgyvensime mūsų išganymo įvykį. 

Šio sekmadienio liturgija pradedama maldavimu, kurį Bažnyčia įdeda į Kristaus lūpas: „Spręsk mano bylą, o Dieve, mano reikalą gink nuo žmonių nedorųjų; iš tų klastūnų, pikteivų mane išvaduoki. Juk tiktai tu esi mano stiprybė, o Dieve!“ (Mišių introitas).

Likusiais gavėnios šiokiadieniais girdėsime ištraukas iš Evangelijos pagal Joną, kur bus atskleidžiama vis labiau auganti Jėzaus priešininkų neapykanta ir nenoras išgirsti tiesos žodžius. Širdis, pasirinkusi tamsą, nekenčia ir bijo šviesos.

Pirmajame skaitinyje Viešpats per pranašą Jeremiją prabyla apie Naująją Sandorą, kuri skirsis nuo anksčiau sudarytųjų tuo, kad bus įrašyta į žmogaus širdį. Visos ankstesnės sandoros tarp Dievo ir žmogaus buvo sulaužytos ne dėl Dievo, bet dėl žmogaus kaltės.

Dievas liko ištikimas visiems savo pažadams, o žmogus nesugebėjo laikytis Sandoros, nes jo širdis buvo kieta. Todėl Naujoji Sandora perkeis žmonių širdis, nes bus įrašyta jose.

Ši Sandora buvo sudaryta Jėzaus Kristaus Brangiausiuoju Krauju ir užantspauduota Jo Kančia ir Mirtimi ant Kryžiaus. Kaip liudija Laiško žydams autorius, Kristus savo klusnumu ir ištikimybe Tėvui atkūrė mūsų neištikimybę bei neklusnumą ir pelnė mums Naują Gyvenimą – Naująją Sandorą.

Viešpats šio sekmadienio Evangelijoje pažada: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Kryžius – lig šiol buvęs paniekos, bausmės ir prakeikimo ženklu – dabar tapo Karaliaus Sostu, kuriame triumfuoja Įsikūnijusi Meilė.

Kad ir kiek stengtųsi piktoji dvasia ir pasaulis nuslopinti Kristaus Žinią – ji vis tiek sugeba patraukti ir uždegti milijonus širdžių.

Pasaulio teismas, apie kurį kalba Viešpats, – tai ne jo sunaikinimas pasiunčiant sieros ir žarijų lietų. Ne. Šis teismas – tai Kristaus kryžius. Kryžius tampa svarstyklėmis, kurios pasveria kiekvieną sielą ir parodo tikrąją jos vertę.

Pasaulio Teismas – tai jo išgelbėjimas kryžiaus auka. Tai beprotiškos meilės šuolis į niekšybės ir beprasmybės bedugnę tam, kad ji būtų užpildyta su kaupu Kristaus atneštu gailestingumu.

Nuo dabar nė vienas nebegali pasiteisinti, kad yra silpnas, nemylimas, apleistas, užmirštas, nes Kristus prisiėmė visas mūsų silpnybes ir apleistumus. Jis išgėrė už mus kančios taurę iki dugno, su visomis nuosėdomis.

Esu kviečiamas arba rinktis sekti Kristų, arba veidmainingai mėgautis savo silpnumu ir vergauti savo nuodėmėms. Trečio kelio neduota.

 

Robertas Urbonavičius