Tūlas pašalietis, svarstydamas, ką žodis re-kolekcijos galėtų reikšti, gali pagalvoti, kad tai kokios nors kolekcijos atnaujinimas – ir jis savotiškai nebus suklydęs. Rekolekcijos – tai dvasinės žmogaus savasties atnaujinimas. Mes per gyvenimą įgyjame, kaupiame savo dvasinius turtus – savotišką dvasinių savybių lobyną-kolekciją. Panašiai kaip materialūs daiktai, taip ir dvasinės savybės laikui bėgant, veikiamos mūsų nuodėmingos prigimties silpnumo, nusidėvi, nunyksta, apsiblausia, todėl būtinas jų atnaujinimas.

Atnaujinti santykį su Dievu

Žodis „rekolekcijos“ kyla iš lotyniško recolere, reiškiančio „atnaujinti“, „atstatyti“, „atgauti“, „persvarstyti“ – taigi atnaujiname santykį su Dievu. Rekolekcijų pradininkais laikomi jėzuitai. Daugeliui tikinčiųjų žinomos ir išbandytos garsiosios ignaciškosios rekolekcijos – šv. Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos, kurios yra keleto lygių su konkrečia programa kiekvienam iš jų.

Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai atsitraukiama nuo kasdienės veiklos ir susitelkiama dvasiniam gyvenimui. Rekomenduojama bent kartą per metus atlikti rekolekcijas, geriausia per gavėnią, laukiant Kristaus Prisikėlimo – Velykų. Tikintieji, dėmesingai besirūpinantys savo dvasiniu gyvenimu, atlieka rekolekcijas ir daugiau kartų per metus: per adventą, laukdami Jėzaus Gimimo – Kalėdų, ruošdamiesi svarbiems asmeninio gyvenimo įvykiams (santuokai, įvairioms sukaktims, studijoms, naujam darbui, tarnystei ar misijai…).

Tačiau dvasiniai mokytojai perspėja, kad nedera ir padauginti tokių praktikų, kad rekolekcijos netaptų atostogomis ar dvasiniu „turizmu“. Gerai atliktų rekolekcijų vaisių pakanka ilgam. Žinoma, galima atsitraukti nuo kasdienybės, išvykti savaitgaliui į pamėgtą vienuolyną ir praleisti laiką dvasingoje ramybėje, bet to nevadinkime rekolekcijomis.

Kadangi reikia atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, todėl paliekami namai ir vykstama ten, kur geriausia atsidėti dvasiniams reikalams, atnaujinti santykį su Dievu – į rekolekcijų namus ar vienuolynus. Rekolekcijų namuose „viskas įskaičiuota“ – nereikia rūpintis buities dalykais, visas laikas ir dėmesys gali būti sutelktas į dvasinius. Kūnas ilsisi, o dvasia pluša iš peties.

Bendruomeninės rekolekcijos

Rekolekcijos būna bendruomeninės ir asmeninės. Skiriasi ir jų trukmė – tai priklauso nuo poreikio, tikslo ir galimybių – gali būti savaitgalio, savaitės ar ilgesnės.

Paprasčiausias bendruomenines rekolekcijas dažniausiai organizuoja parapijų klebonai. Per adventą, gavėnią į parapiją kviečia pamokslauti vienuolius ar kunigus iš kitų parapijų. Pamokslaujama kokia nors tema, kreipiančia tikinčiųjų širdis dvasinio atsinaujinimo ir tobulėjimo link. Pamokslininkai klauso išpažinčių, tad parapijiečiai drąsiau ir noriau priima Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą. Tokios rekolekcijos parapijoje gali trukti keletą dienų, dažniausiai savaitgalį. Tikintieji, klausydami svečio, išgirsta naujai tikėjimo dalykus, permąsto ir atnaujina savo dvasinį gyvenimą. Tik per tokias rekolekcijas jie grįžta į savo namų buitį, neįvyksta visiškas atsiribojimas nuo jos. Bet tokios rekolekcijos yra dovana tiems, kurie neturi galimybių išvykti.

Bendruomenines rekolekcijas organizuoja įvairios religinės bendruomenės – kviečia rekolekcijų vadovą ir išvyksta į rekolekcijų namus, juose praleidžia numatytą laiką. Bendruomenė atsižvelgia į savo pobūdį, dvasingumą, tikėjimo brandą ir kitus poreikius, kuriais vadovaudamasi pasirenka rekolekcijų temą, vadovą ir trukmę. Dažniausiai rekolekcijų vadovais kviečiami dvasininkai, ypač vienuoliai. Bet rekolekcijų vadovu gali būti ne tik dvasininkas, gali būti seserys vienuolės arba vyrai ir moterys pasauliečiai, turintys reikiamą kompetenciją konkrečioje dvasingumo srityje. Tokiu atveju reikia ir kunigo, kad būtų galima švęsti Eucharistiją, atlikti išpažintį, prašyti dvasinio pokalbio.

Kai kurie vienuolynai ar religiniai centrai patys parengia rekolekcijų temą, programą pagal savo dvasingumą ir kviečia atvykti. Į tokias rekolekcijas susirenka žmonės iš skirtingų bendruomenių, dažnai nepažįstami. Tai dovanoja laisvę bendrystei be gyvenimo praeities istorijos, ugdo kito ir kitokio priėmimo, krikščioniškos artimo meilės dorybes, dovanoja naujas pažintis ir draugystę. Kitu atveju į tokias rekolekcijas susirenka žmonės, kuriems artimas tos vienuolijos dvasingumas, jie būna pažįstami iš ankstesnių rekolekcijų – toks santykis dovanoja ir ugdo kitas dvasines dovanas. Variantų gali būti labai įvairių – atsakingai renkantis tikrai atrandamas tinkamiausias dvasingumas ir vieta.

Rekolekcijas organizuoja katalikiškos ugdymo įstaigos – mokiniams, tėvams, pedagogams. Kai kurios bendruomenės rengia šeimų rekolekcijas, kurių programoje numato tiek atskiras veiklas suaugusiesiems ir vaikams, tiek bendras. Būna atskirai vyrams ir moterims skiriamos rekolekcijos, kurios savo turiniu ir forma yra specifinės konkrečiai grupei.

Rekolekcijas atlieka ir tie, kurie patys kviečiami būti rekolekcijų vadovais – dvasininkai bei vienuoliai. Popiežius taip pat atsitraukia nuo įprastinės dienotvarkės ir atlieka rekolekcijas kartu su savo artimiausiais bendradarbiais. Intensyvus dvasinis gyvenimas ir tarnystės išvargina tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir dvasiškai, todėl būtinos rekolekcijos visapusiškai atgauti jėgas, pailsėti ir dvasiškai atsinaujinti.

Asmeninės rekolekcijos

Esant individualiam poreikiui, galima atlikti ir asmenines rekolekcijas. Padrąsinimą joms galime įžvelgti Jėzaus pamokyme: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6). Šis pamokymas vienodai tinka ir bendruomeninėms rekolekcijoms, nes svarbu išties melstis Tėvui, o ne demonstruoti kitiems, kad meldžiamės labiau negu jie.

Šiandien apstu dvasinės literatūros, specialiai skirtos ar tinkamos rekolekcijoms, internete taip pat gausu vaizdo bei audioformatais konferencijų, mokymų įvairiomis kalbomis – tai tikrai puikiai tinka naudoti dvasiniam atsinaujinimui. Tačiau, kad tai būtų tikros rekolekcijos, reikia ieškoti dvasinio vadovo, kitaip yra pavojus dvasinius dalykus aiškintis patogiu sau būdu ir neatpažinti tiesos apie savo dvasinio gyvenimo būklę. Todėl geriausia vykti į kurį nors vienuolyną ir ten prašyti dvasinio vadovavimo.

Santykio kryptys – Dievas, aš, kitas ir kūrinija

Ką mes atnaujiname savo dvasiniame gyvenime per rekolekcijas? Jau minėjome, kad santykį su Dievu. Bet santykis su Dievu nėra vienkryptis. Vadovaujamės didžiuoju meilės įsakymu – „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Santykio su Dievu šviesoje turime apmąstyti santykį su savimi pačiais, su artimu (šeimoje, bendruomenėje, darbe, kaimynystėje…). Tik taip atkursime savo sieloje harmoniją.

Šiandienėje vartotojiškoje visuomenėje būtina apmąstyti ir savo santykį su aplinka, su Dievo dovanota kūrinija. Žmogus yra harmoninga visos kūrinijos dalis, netgi Dievo paskirtas jos sodininkas, todėl elgsena ir santykis su ja turi būti kuriamas pagal Dievo numatytą planą. Dažnai mums tai tampa dideliu iššūkiu, kartais net sudėtingesniu už santykius su kitais asmenimis.

Popiežius Pranciškus mus nuolat ragina tausoti kūriniją, vaduoti ją iš pavergimo ir išnaudojimo, nes: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 19–22).

Dievo žodis, malda, sakramentai ir tyla

Koks turėtų būti rekolekcijų turinys? Temų ir formų gali būti įvairių, bet svarbiausi dalykai yra tie, kuriuose mes sutinkame Dievą: malda, Šventojo Rašto skaitymas, Eucharistija, išpažintis. Tai yra vertikalioji rekolekcijų ašis, į kurią remiasi visi kiti dalykai – konferencijos, mokymai, pokalbiai ir tyla.

Tyla, rimtis yra būtina sąlyga įsiklausyti į savo vidų ir į Dievo kalbinimą, leistis į vidinį dialogą su Juo per Dievo žodžio skaitymą ir apmąstymą, maldą, Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, kūrinijos grožio kontempliaciją, dėkojant Dievui už ją.

Tai bendrieji dalykai, kuriuos aptarėme apie rekolekcijas, o asmeninis santykis su Dievu kuriamas ir atnaujinamas labai asmeniškai. Dievas pažįsta mūsų širdį ir prabyla į ją taip, kad išgirstume – tereikia sustoti, sukaupti dėmesį ir atkreipti savo ausį. Pranašo Izaijo lūpomis Dievas mus kviečia: „Ateikite pas mane, rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą. Aš amžinąją sandorą su jumis sudarysiu“ (Iz 55, 3).

Gavėnia netruks įpusėti, tad ieškokime rekolekcijų savo pavargusioms nuo kasdienybės sieloms, kad atnaujinta dvasia pasitiktume prisikėlusį Kristų.

 

Rita Bagdonaitė