Kai Jėzus jau buvo pradėjęs viešai skelbti Evangeliją, atėjo į Kafarnaumą (drauge su neseniai išsirinktais savo mokiniais) ir šabo dieną sinagogoje ėmė mokyti (Mk 1, 21).

Visiškai kita valdymo galia

Tas, kuris yra tobuliausias Dievo atvaizdas, kuriam priklauso dangus bei žemė ir visos valdžios (Kol 1, 16); kuris paslaptingai leidžia egzistuoti ir demoniškoms dvasioms (jos slėpiningai Jam pavaldžios), mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Jis mokė grynai savuoju autoritetu, liudydamas ištikimybę savajam Tėvui…

Taigi kas tik šį mokymą priima savo širdin, gimsta iš Aukštybės ir suvokia, kad Dieve nėra ir negali būti nė mažiausių diktatoriškos valdžios elementų. Beje, tautos dejuoja tada, kai jas valdo nedorėliai (plg. Pat 29, 2). O Jėzaus valdžia pasižymi išmintingu gailestingumu, beribiu kantrumu, malonės perpildytu žvilgsniu… Toks autoritetas yra skirtas padėti, o ne pavergti; tie, kas jam pavaldūs, gali tik džiaugtis, nes jau dabar žengia pergalingoje eisenoje su tais, kuriems Dievo valia svarbesnė už savivalę.

Nelabasis nebegali norėti atsiversti…

Kai Rašto aiškintojai tik savaip skelbė Toros mokymą, Jėzaus žodžiai virsdavo kūnu. Žmonių stebėjimąsi Jo mokslu bei asmeniu stiprino Jo daromi stebuklingi ženklai…

Evangelija byloja apie netyrosios dvasios apsėstąjį, kuris sinagogoje pamatęs Jėzų ėmė nesavu balsu šaukti ir, tos dvasios veikiamas, išpažino, kad Jis – Dievo šventasis. Nors šėtonas yra melo tėvas, bet, atsidūręs Dievo visagalybės akivaizdoje, bylojo tiesą, kuri nė per nago juodymą nepadarė jo teisesnio, nes nuo gelbstinčios malonės buvo atsitolinęs daugiau nei per milijoną šviesmečių… Kas iš to, kai velniai tiki ir dreba. Toks tikėjimas – niekinis, nes tai akivaizdžiai žinomo fakto (šiuo atveju – jog čia yra Jėzus – pats Dievo Sūnus) pripažinimas, neturintis jokių sąsajų pakeisti amžiną piktųjų dvasių pasmerkimo lemtį.

Liaukis nerimavęs, kipšiuk, ši siela – jau mūsų!

Kai prisimename tuos, kurie sako, kad yra tikintieji, bet nesilaiko Kristaus mokymo – į ką jie savo gyvenimo būdu labiausiai tampa panašūs? Ar ne į tuos, kurie yra minimi žinomo teologo C. S. Lewiso knygoje „Kipšo laiškai“? Kai vienas iš personažų – dėdė kipšas – moko jaunesnįjį velniuką žmonių suvedžiojimo meno, štai ką jam sako: „Tavo darbas pasiekti, kad jis (atsivertęs į tikėjimą asmuo) susitaikytų su savo atvėsusiais dvasiniais polėkiais ir įtikėtų, jog tie polėkiai nėra taip smarkiai atvėsę. Po savaitės kitos jis tavo dėka jau ims galvoti, ar tik nebuvo kiek persistengęs pirmosiomis dienomis po atsivertimo. Kalbėk jam apie saiką visuose dalykuose. Jeigu tau pavyks pakišti jam mintį, jog religija geras dalykas, bet tik iki tam tikros ribos, dėl šios sielos gali daugiau nesijaudinti. Saikinga religija mums tokia pat gera kaip ir visiškas netikėjimas – tik dar smagesnė.“

Jėzus mus išgelbėjo mums neprašius

Išvydamas piktąją dvasią iš apsėstojo (nors šį kartą niekas tai daryti neprašė), Jėzus paliudijo savo visagalybės suverenumą ir atėjimo į žemę tikslą. Jėzus dėl mūsų atiduos savo gyvybę ne dėl to, kad mes šios geradarybės prašėme ar nusipelnėme. Tačiau Atpirkimas kaip duotybė buvo būtinas todėl, jog būtent Jis taip nusprendė. Kaip šėtono apsėstas žmogus nesuvokė (dėl tamsybių jėgų užvaldymo), kad jam reikia esminio išgydymo ir tik Jėzus tai gali padaryti, taip ir žmonija (dėl viską apakinančios nuodėmės jėgos veikimo) nesuprato, jog be Jo mirties ant kryžiaus, ji niekada neturės Gyvenimo po šio gyvenimo…

Kai priešui lūpos užčiaupiamos, Dievo – atsiveria

Taigi stovėkime kuo arčiau Jėzaus, ir mūsų priešai – netyroji dvasia bei nuodėmė niekada negalės ištarti paskutinio žodžio – joms bus amžinai užčiauptos lūpos, nes Viešpaties (mirties konvulsijose) ištartas žodis – Atlikta! – buvo ir tebėra dosniausia paslaptingiausios Dievo meilės savo kūriniui išraiška. Todėl Jėzaus mokymas nesuderinamas net su mažiausiu pataikavimu nuodėmei. Kai susivienijame su gyvuoju Kristumi, tikrai esančiu Eucharistijoje, melskime jėgų kasdien eiti radikaliu Evangelijos keliu…

 

Vytenis Vaškelis