Mintimis dalinasi Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos klebonas kun. Virgilijus Poškus: „Šiandien Dievo žodis pasitinka kiekvieną iš mūsų dviem pagrindiniais klausimais: ar tikiu, kad žmogus gali atsiversti, suvokti savo klaidą? Ir kad tas atsivertimo momentas yra gyvenimą perkeičiantis momentas?

Vienas pavyzdys: prasidėjus žiemai, vos tik užsidengė plonas ledas, vienas aštuonerių metų berniukas sugalvojo pačiužinėti. Nors tėvai ir šalia esantys draugai perspėjo, kad ledas yra plonas. Ir nutiko, kaip nutiko: jis įkrito [į vandenį]. Labai vargo, kol galiausiai jam pasisekė išlipti. Ir toks sušalęs, visas virpantis grįžta, parbėga namo. Mama, pradariusi duris, mato vaiko išsigandusias akis, ji viską supranta. Nieko neklausinėja, tučtuojau nurengia, susupa į šiltą kaldrą, duoda jam karštos arbatos. Ir kai grįžta vyresnysis sūnus, siunčia jį į parduotuvę ir sako: ko norėtum, kad mes tau nupirktume? Ko norėtum skaniai pavalgyti? Ir vyresnėlis pyksta ant mamos: kodėl ji šitaip elgiasi? Kodėl ji nebumba ant to jaunėlio? O mama, matydama sūnaus akis, suprato, kad vaikas išsigando, suprato, kad gyvenime daugiau taip nebedarys.

Evangelijoje sūnus palaidūnas lygiai taip pat, vaizdžiai tariant, grįžta ir pirštu rodo sau už nugaros sakydamas: ten gyvenimo nėra. Anksčiau, kai pagunda prakalbino jo širdį, jis galvojo, kad ten bus linksmybės, ten bus gyvenimo apsčiai! Bet taip veikė pagunda – kaip gera reklama. Patyręs ir išgyvenęs, kad ten gyvenimo nėra, jis sugrįžta atgal.

Antras momentas, kuris yra be galo svarbus, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – apie vaistus nuo nuodėmės. Kai tėvas išgirsta ir pamato, jog sūnus suvokė ir suprato, kad nuodėmė jį apvogė ir vietoj žadėtos laimės liko tiktai tuštuma, savo sūnaus širdį gydo ne moralizavimu, kaip to norėtų vyresnysis sūnus, bet džiaugsmu: sodina prie stalo, pakviečia muzikantus, paruošia skanaus valgio. Vyresnysis sūnus, matydamas, kaip tėvas gydo jaunėlio širdį, piktinasi šiuo dalyku.

Nuodėmė visada ateina kaip pagunda, siūlydama daugiau gyvenimo. Tačiau daugelis žinome iš savo gyvenimo patirties, kad tai yra viso labo tik apgaulė.

Štai todėl šiandien, klausydamiesi apie Dievo gerumą, apie Jo ieškojimą ir Jo kantrumą kiekvieno mūsų atžvilgiu, įsiklausykime į kvietimą sugrįžti į Tėvo namus. Nes sugrįžę į Tėvo namus mes pamatysime, kokia laisvė, kokia laimė laukia. Juk Jėzus sako: aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. Tad tegul ši diena būna laikas, kai Dievas prakalbins kiekvieno mūsų širdį, kai mes žiūrėsime į savo vidų ir leisime Dievui sugrąžinti į tuos Tėvo namus, kur gyvenimo yra apsčiai.“

 

Virgilijus Poškus

Bernardinai.lt