Šie senovinės homilijos žodžiai, išgarsėję dėl to, kad buvo įtraukti į skaitinių liturgiją, kurią meldžiamės Didžiojo šeštadienio Aušrinėje Liturginių valandų maldoje, labai intensyviai įveda mus į santūrią Didžiojo šeštadienio malonę.

Tyla yra tinkamiausias muzikinis ir liturginis fonas slėpiniui, kurį Bažnyčia švenčia šią šventą dieną, įsiterpusią tarp Viešpaties Jėzaus mirties ant kryžiaus ir Jo Prisikėlimo iš kapo, prasidedančio Velykų vigilijoje.

Tyla mums kelia nevienareikšmiškus jausmus. Daug kartų jos ilgimės ir desperatiškai jos ieškome. Šiek tiek norėdami pabėgti nuo chaoso ir triukšmo skubančiame gyvenime, kuriame lengvai prarandame pagrindinių veikėjų vaidmenį ir tampame nusivylusiais ir pavargusiais, savo vietos nerandančiais statistais. Bet ne čia esmė, daug labiau mes ieškome tylos dėl troškimo pasiekti gilesnį dalykų suvokimo, ryšio su savimi, artumo su Dievu lygį. Tai yra tyla, primenanti Kūrimo pabaigą, kai akimirką įsivyravo palaiminta tyla. Tai yra tylos ilgesys, kai pasineriame į neveiklumo ramybę ir tylą, tylą, kuriai yra skirta garbinga vieta, kurios Viešpats Dievas, regis, nė už ką nenori atsisakyti:

Fra Angelico, „Kristaus nužengimas į pragarus“. Flickr.com nuotrauka

Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė. Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų (Pr 2, 2–3).

Septintąją dieną, kai kūrinija pasiekia grožio ir tiesos viršūnę, Dievas ją palaimina ir pašventina būtent tyla ir ramybe, nes tai, ką sukūrė, buvo gera. Iš tiesų tą pačią malonę slepia ir saugo Didysis šeštadienis, autentiškas Velykų tridienio centras, nes jame švenčiame ne kažkokį konkretų Dievo darbą, bet tarsi atsitraukimą ir atsisakymą poreikio uždėti galutinį tolesnio darbo antspaudą prie to, kas jau buvo išgyventa ir paaukota su begaline meile. Tyla žymi ne beprasmybę, o kaip tik pilnatvę, kurią reikia išbūti, išlaukti, gėrėtis dovana.

Galbūt sunkumai, kuriuos mūsų laikais visi patiriame norėdami liautis veikti, kyla būtent iš subtilaus sutrikimo laisvės užduoties akivaizdoje, tarsi laisvė kaip tik reikalautų veikimo, judėjimo. Kaupiame ir kaupiame įvairius dalykus, įsipareigojimus ir galimybes, nes galiausiai nė viename iš jų nesijaučiame galintys – ir privalantys – visiškai paleisti ir atsiduoti. Esame be poilsio, nes nė vieno iš dalykų, kuriuos darome, neužbaigiame su meile.

Didžiojo šeštadienio slėpinyje esame kviečiami iš naujo atrasti, kiek daug gali suteikti akimirkos, kai pačiam Kristui padarius viską, ką tik galėjo dėl mūsų padaryti, sutinkame likti bejėgiai, nes esame kupini vilties dėl to, ką sugebėjome išgyventi per Kristaus dovaną:

Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas. Nužengęs žemyn, jis tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu (1 Pt 3, 18–19).

Nors Viešpaties kūnas sutiko likti kapo ir mirties kalinys, Jo dvasia galėjo laisva ir laiminga eiti aplankyti tų, kurie, vis dar būdami nuodėmės vergai, laukė išgelbėjimo. Tai meilės, kuri moka nueiti visą kelią, o paskui atranda save gebančią ramiai ir tyliai išlikti ramybėje, vaisius: tai stiprybė, leidžianti mokytis, kaip visada atnaujinti kelionę pas kitus, siūlyti ir dalytis džiaugsmu, kad yra (buvo) išgelbėti. Be jokio pasigyrimo. Be jokios baimės. Tyliai. Tyloje.

Jokūbas Marija Goštautas