Pavydas. Šventajame Rašte ši yda minima jau Pradžios knygoje, tai viena iš seniausių ydų. Joje skaitome apie Kaino neapykantą Abeliui, kai pirmasis pamato, kad brolio aukos yra malonesnės Dievui. Kainas buvo vyriausias Adomo ir Ievos sūnus, jis gavo didžiausią palikimo dalį, tačiau užteko, kad jo jaunesniajam broliui Abeliui kažkas pasisektų, ir Kaino veidas aptemo. Pavyduolio veidas visada liūdnas: jo žvilgsnis įbestas į žemę, atrodo, kad jis kažką ten apžiūrinėja, bet iš tikrųjų nieko nemato, nes jo protas užtemdytas piktų minčių. Pavydas, kuris nėra suvaldomas, veda į neapykantą kitam. Abelis žus nuo Kaino rankos, nes pastarasis negalėjo pakęsti brolio laimės.

Pavydas yra blogybė, kuri tyrinėta ne vien tik krikščioniškoje aplinkoje. Ji domino visų kultūrų filosofus ir išminčius. Šios ydos pagrindas: neapykantos ir meilės santykis. Trokštama blogio kitam, bet tuo pat metu slapta norima būti panašiu į kitą. Kitas apreiškia tai, kuo norėtume būti ir kuo iš tiesų nesame. Kito sėkmė mums atrodo neteisybė: tai mes, galvojame, esame daug labiau nusipelnę kito sėkmės ar laimės!

Šios ydos šaknys – klaidinga Dievo samprata: nepripažįstama, kad Dievo „matematika“ skiriasi nuo mūsų. Atsiminkime Jėzaus palyginimą apie darbininkus, kuriuos šeimininkas pakvietė dirbti vynuogyne skirtingu dienos metu. Atėję anksčiau mano, kad turi teisę į didesnį atlyginimą nei tie, kurie atėjo paskutiniai. O šeimininkas, sumokęs visiems vienodai, paklausia – „Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar pavydu, kad aš esu geras?!“ (žr. Mt 20, 15). Mes norėtume Dievui primesti savanaudišką logiką, o Dievo logika yra meilė. Jis dovanoja mums gėrybes, kad jomis dalytumėmės. Todėl apaštalas Paulius ragina krikščionis: „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile. Lenktyniaukite tarpusavio pagarba (Rom 12, 10)“. Tai yra vaistas nuo pavydo.

Kartu su pavydo demonu už parankės žengia ir tuštybės yda. Šios ydos yra būdingos žmogui, siekiančiam būti pasaulio centru, be skrupulų išnaudojančiam viską ir visus, trokštančiam kiekvienos pagyros ir meilės. Tuštybė yra išpūsta ir nepagrįsta savigarba. Tuščiagarbis žmogus turi gremėzdišką „aš“: jis nepasižymi empatija ir nejaučia, kad pasaulyje, be jo paties, yra ir kitų žmonių. Jo santykiai visuomet yra instrumentalizuojantys ir užvaldantys kitą. Jo asmenybė, jo pasiekimai ir sėkmė turi būti visiems primygtinai rodomi: jis yra amžinas dėmesio reikalautojas. O jei kartais jo savybės nepripažįstamos, jis labai pyksta. Tai kiti neteisūs, jie nesupranta ir nesugeba.

Evagrijus Pontietis aprašo karčią kai kurių tuštybės apniktų vienuolių dalią. Pasitaikydavo, kad po pirmųjų dvasinio gyvenimo laimėjimų jie jau jautėsi pasiekę tikslą ir todėl metėsi į pasaulį, kad sulauktų jo pripažinimo. Tačiau jie nesuvokė, kad buvo tik dvasinės kelionės pradžioje ir kad jų tyko pagunda, kuri netrukus juos parblokš ant žemės.

Dvasiniai mokytojai nesiūlo daug priemonių tuščiagarbiams gydyti. Tam tikra prasme vaistas slypi pačioje puikybės ydoje: pagyros, kurias puikybės apimtas žmogus tikėjosi gauti iš pasaulio, netrukus atsisuks prieš jį patį. Kiek daug žmonių buvo suklaidinti netikro savęs vaizdo ir, netrukus, papuolė į nuodėmes, dėl kurių vėliau teko gėdytis.

Galbūt geriausią pamokymą kaip įveikti tuštybę galima rasti šv. Pauliaus liudijime. Apaštalui teko ištverti dyglį kūne, kurio niekaip negalėjo įveikti.  Tris kartus jis meldė Viešpaties išvaduoti iš šios kančios, bet galiausiai Jėzus jam atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“. Ir būtent tai išlaisvino Paulių. Jo išvada turėtų tapti ir mūsų išvada – „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ (žr. 2 Kor 12, 9).

 

(RK / Vatican News)