ŠALIA DIEVO

(Mons. A. Grušas)

Po krikšto, pajutęs dangaus Tėvo artumą, Jėzus susiduria su nauja patirtimi: keturiasdešimt dienų dykumoje. Dvasia veda Jėzų į dykumą, tą, kupiną Izraelio istorijos prisiminimų, išbandymų, Dievo artumo patirties, o drauge ir išdavystės, pavojaus vietą…

Dvasia kviečia Jėzų į kelionę širdies linkui. Kaip tik čia priimami lemtingi gyvenimo sprendimai, čia išryškėja mūsų pasirinkimai, nes kiekviena pagunda visada yra pasirinkimas tarp dviejų dalykų, kuriuos mylime.

Skaitant Evangeliją tampa aišku, kad dykumos patirtis ir akistata su savo demonais yra būtina. Būkime sąžiningi: mes visada stengiamės išvengti krizių, tuo tarpu Morkus primena mums, kad Dievas verčia mus susitikti su savo tamsiosiomis pusėmis. Už kiekvienos krizės slypi Dievas, metantis mums iššūkį, todėl mes ir negalime savo gyvenime išvengti dykumos.

Būtų patogu turėti žmogiškąja prasme „visagalį“ Dievą, kuriuo galėtume pasitikėti, Dievą, kuris yra pasirengęs išspręsti kiekvieną problemą. Mes, tarsi vaikai, norėtume turėti superherojų, „viską sutvarkantį“ Dievą. Tokio Dievo daugelis ir ieško, pamiršdami, kad, kaip ir Jėzus, esame kviečiami eiti meilės ir tarnystės keliu. Dievas neatima iš žmogaus kovos galimybės.

Iš tikrųjų krizė yra naudinga, nes ji verčia mus keistis, net jei ją visada lydi skausmas ir mūsų pasipriešinimas bei nenoras judėti į priekį. Tačiau, įveikę krizę, tampame tikresni, labiau mylintys, laisvesni, žmogiškesni.

Dykuma yra negailestinga, nes parodo mums, kokie iš tiesų esame. Gal ir todėl stengiamės jos išvengti, ten neiti.

Tačiau įsipareigojimas sekti Jėzų mus kartu  su Juo veda į dykumą, kad pamatytume, kur einame, ir iš naujo suplanuotume, kaip turime sekti Viešpatį. Į dykumą einame klausytis Jo Žodžio, savęs pačių, atrasti tylą ir įvertinti tūkstančius savo įsipareigojimų.

Morkus, skirtingai nei kiti evangelistai, nekalba apie tai, kokius gundymus dykumoje patyrė Jėzus, tačiau jis mums primena esminį dalyką: pagundų ne vengiama, o jos įveikiamos. Pagundos būtinos, nes priešingu atveju nebūtų pasirinkimo, dingtų laisvė, žūtume mes patys, kaip žmonės.

Jėzui taip pat teko susidurti su blogiu…

Apie Jėzaus pagundas visi evangelistai kalba prieš pradėdami pasakoti apie Jo viešąjį gyvenimą, tuo tarsi primindami mums, kad mes negalime leistis į tikrą kelionę be šio išbandymo.

Tik susidūręs su vidinėmis baimėmis Jėzus įgis jėgų kelionei. Nuo tada niekas negalės jo sustabdyti. Būtent po šio baisaus dykumos patyrimo Jėzus suvoks savo paties jėgą, nes būtent akistata su kančia mus brandina ir daro stipresnius.

Džiaugsmingos patirtys puošia gyvenimą, tačiau augame dėl skaudžių patirčių.

Tik išėjęs iš dykumos, Jėzus pradeda savo veiklą. Jis nukeliauja į Galilėją ir pradeda mokyti. Jo kalba kitokia, negu iki tol girdėjo žmonės. Jėzus kalba ne apie tai, kas turės įvykti, bet apie tai, kas jau vyksta, Jis sugrąžina tikėjimo patirtį į čia ir dabar, tvirtindamas, kad nereikia laukti geresnio rytojaus, nes dabartis yra Dievo laikas. Mums verta atkreipti į tai dėmesį: viskas, ko ieškome, yra paslėpta kasdienybės banalybėje. Geriausi dalykai neturi įvykti ateityje, nes jie jau vyksta dabar. Žmonėms nereikia laukti mirties, kad galėtų patirti dangų ar pragarą. Mirtis tik užantspauduoja tai, ką pasirenkame dabar.

Jėzus skelbia Dievo karalystę ir liepia visiems atsiversti, pakeisti savo gyvenimą ir tikėti Evangelija. Tam nereikia ilgų kalbų. Visa Evangelijos naujiena sutelpa į keturis punktus.

„Atėjo įvykdymo metas“. Tai reiškia, kad laikas, kai žmogus turėjo daryti dalykus dėl Dievo, siekdamas laimėti Dievo geranoriškumą ir gailestingumą, baigėsi. Prasidėjo laikas tam, ką Dievas daro dėl žmogaus.

„Dievo karalystė čia pat!“ Nuo dabar mes neturime ieškoti jos toli nuo savęs. Mums nebereikia stengtis pasiekti Dievą, nes Jis atėjo mūsų pasitikti, Jis sutrumpino atstumus.

„Atsiverskite“… Žvelgiant į visą kontekstą, tai ne įsakymas, o kvietimas, prašymas. Tai raginimas pakeisti savo elgesį, požiūrį į Dievą ir žmones.

„Tikėkite Evangelija“. Tai reiškia: tikėkite geromis naujienomis. Tai geras pranešimas visiems, ne tik „geriesiems“, bet kiekvienam žmogui.

Manau, kad jei savo gyvenimą kurtume pagal šiuos keturis punktus, būtume tikrai laimingi. Gaila, kad mes neskubame tuo gyventi, mėgstame atidėlioti, galvodami, jog ateityje viskas pasikeis. Kažkodėl mums patinka galvoti, kad ieškome kažko nepasiekiamo.

Tuo tarpu Viešpats yra čia pat…