Popiežius Pranciškus paskelbė vasario mėnesio intenciją už nepagydomus ligonius: „Melskimės, kad ligoniai paskutiniame gyvenimo etape ir jų šeimos visada gautų reikiamą priežiūrą ir pagalbą tiek medicininiu, tiek žmogiškuoju požiūriu.“

---

Intencijos, kuriomis kviečia melstis popiežius, visuomet susietos su paslėptu didžiu turtu ir galimybe Dievo ir Bažnyčios akyse, kuriuos reikia atskleisti, įžvelgti, teisingai įvertinti ir branginti. Maldos intencijos yra susietos su trūkumu, neteisingumu, neteisybe, o kartu su skausmu, nepasitenkinimu ar net pykčiu, kuris savitai būtinas, kad būtų perkeistas kaip gyvybinė energija siekti teisingumo ir atkurti tvarką, kad netaptų apkartimu, liūdesiu, neviltimi ar net kerštu.

Ištvermė maldoje

Šio mėnesio maldos intencija paliečiami dalykai yra egzistenciškai sukrečiantys, nes jie susiję su gyvenimu, mirimu ir pačia mirtimi. Sunkumas užgriūva, susidūrus su šia realybe asmeniškai savo gyvenime, savo artimųjų aplinkoje arba ir netiesiogiai, vien tik mąstant ir meldžiantis už tuos labai jautrius išgyvenimus. Susidūrę tiesiogiai su skaudžia nepagydomos ligos, merdėjimo ir mirties realybe, žmonės gali išgyventi skirtingus reakcijos etapus: šoką, neigimą, pyktį, neviltį, kol su Dievo malone prieinama prie susitaikinimo ir pasitikėjimo, kad Dievas turi tam atsakymą.

Tikintysis kviečiamas melstis šia intencija, kartu kviečiamas savitam didvyriškumui, kilnumui ir gailestingai meilei, nes tai yra didžiadvasiškas įsipareigojimas padėti nešti sunkią naštą. Maldininkas nei gali duoti tinkamą atsakymą, nei turi jėgų ką pakeisti, bet lieka su pasitikėjimu Dievu, kad Jis priims maldą kaip visuotinės Bažnyčios bendro kūno nario menkutį, bet labai svarbų ir reikalingą indėlį.

Ši intencija pastato akivaizdon su ypač sunkiomis situacijomis, todėl pačiam maldininkui gali būti nelengvas išbandymas melstis, ypač jei jis jau turėjo panašią patirtį. Visgi meldžiantis reikia ne žiūrėti į problemas ir sunkumus, bandant juos išjausti, bet ieškoti ramybės Dieve, kad gilėtų ryšys su Juo, kiltų paguoda iš Viešpaties pažadų: „Garbė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievui ir Tėvui, gailestingumo Tėvui ir visos paguodos Dievui, kuris mus guodžia visuose mūsų varguose, kad mes galėtume paguosti bet kokios bėdos ištiktuosius ta paguoda, kurią patys gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 3–4).

Mums reikalinga išmintis orientuotis, kaip melstis ir vertinti aptariamas situacijas. Reikia jėgų ištverti maldoje ir turėti viltį, kad šios maldos yra reikalingos ir veiksmingos. Meldžiantis pirmiausia reikia prašyti nepagydomiems ligoniams ir jų šeimoms Dievo artumo ir malonės tikėti bei pasitikėti Dievu, prašyti Jėzaus, kad neštų ant savo kryžiaus jų naštas, kad Dievas siųstų reikalingus mylinčius žmones, o ligoniai būtų atviri priimti teikiamą pagalbą.

Ypatingas Bažnyčios dėmesys silpniausiesiems

Popiežius skelbia tokią intenciją vasario mėnesį, kai Bažnyčia mini Pasaulinę ligonių dieną, Lurdo Dievo Motinos šventę, kurią 1992 metais paskelbė popiežius Jonas Paulius II.

Pranciškus ypač kviečia visą Bažnyčią melstis atnaujinto įsipareigojimo nepagydomai sergantiems ligoniams ir jų šeimoms. Jis ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl neįgaliųjų ir pagyvenusių žmonių „išmetimo“ per eutanaziją ar savižudybę, jai pagelbstint. Jei vienintelis priimtinas rezultatas būtų išgydymas – tai tokias pastangas galima vadinti nesėkme, bet sėkme – jeigu tikslas yra nepaliaujamas rūpinimasis ligoniu.

Popiežius, kviesdamas melstis šia intencija, su empatija ir užuojauta atkreipia dėmesį į sunkias aplinkybes ir iššūkius, su kuriais susiduria nepagydomai sergantys ligoniai ir jų šeimos. Kiekvienas atvejis yra individualus, kartais reikalaujantis ilgo laiko, bet svarbiausia, kad ligonis jį išgyventų su artimaisiais ir šeima. Šiuo laikotarpiu labai svarbu ir ligoniams priimti savo žmogiškosios būties trapumą, laikinumą, neturtą ir artimųjų gailestingosios meilės augimą tam, kuris vis labiau nieko negali „naudingo“ suteikti. Bet pati situacija suteikia galimybę skleistis ypatingai meilės dovanai.

Popiežius, minėdamas būtiną medicininę priežiūrą, pabrėžia, kaip svarbu atliepti mirtinai sergančiųjų fizinius poreikius, suteikiant tinkamiausią gydymą ir pagalbą ligonių kančioms palengvinti.

Popiežius gerai supranta, kad medicininė pagalba nėra viskas, kas būtina išgyvenantiesiems paskutinį gyvenimo etapą, kad ypač būtinas žmogiškas palydėjimas su atjauta, visapusiška priežiūra ir pagalba. Taip akcentuojamas fizinis ir dvasinis žmogaus tapatumas – kūnas ir siela. Žmogui reikalinga visapusiška pagalba – gydymas ir maistas kūnui, meilė ir atjauta jo sielai. Emociniai, psichologiniai ir dvasiniai nepagydomai sergančio ligonio priežiūros aspektai svarbūs ne tik jiems, bet ir patiems artimiesiems, kurie juo rūpinasi.

Ši maldos intencija pabrėžia kiekvieno asmens, susidūrusio su nepagydoma liga, bei jo artimųjų orumą, kylantį iš paties Dievo gerumo ir šventumo, dosnios meilės ir gailestingumo, todėl nusipelno, kad su kiekvienu būtų elgiamasi oriai ir pagarbiai. Taip pat ligonių artimieji, šeimos turi susilaukti užuojautos, supratimo, kad nebūtų laikomi tarytum pasmerktais, nelaimingais, prakeiktais, kai su savo sergančiaisiais turi išgyventi sunkumų ir išbandymų laikotarpį.

Popiežius pabrėžia dermę tarp medicininės priežiūros ir žmogiškosios pagalbos, kuri asmenį laiko sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl rūpinimasis juo turi vykti kūno, sielos, dvasios, bendruomenės, tikėjimo, prasmės, o ypač meilės dimensijose.

Popiežius Pranciškus pripažįsta ligonio bendruomeniškumo aspektą, kad nepagydoma liga paveikia ne tik patį asmenį, bet ir visą jo aplinką. Tai bendruomeninė kelionė – tokia turėtų išlikti, būti remiama, palaikoma ir puoselėjama.

Popiežius, kalbėdamas apie pagalbą, pažymi jos gavimą visada – taip jis kviečia į nuoseklią ir nepaliaujamą paramą, nuolatinį įsipareigojimą, prieinamą paramą per visą kelionę susidūrusiems su nepagydoma liga.

Pranciškus kviečia patirti socialinės atsakomybės ir ganytojiško jautrumo pusiausvyrą. Tiek ligoniams, tiek jų artimiesiems parama nėra tik statistika ar politika. Šis reiškinys – mūsų gyvenimo dalis, mūsų augimas, vykdant Dievo valią, augimas gailestingume, suradimas Dievo visuose gyvenimo etapuose.

„Nepagydoma“ ir „negydytina“

Popiežius Pranciškus sako: „Kai kurie žmonės kalba apie nepagydomas ligas, dažnai painioja du žodžius: „nepagydoma“ ir „negydytina“. Tačiau jie nėra tapatūs.“ Popiežius kviečia nepainioti sąvokų „nepagydoma“ su „negydytina“, nes jokia liga, kad ir kokia sunki būtų, negali užgesinti žmogiškosios užuojautos ir gailestingumo liepsnos.

Kai sakome, kad liga nepagydoma, šiuo terminu išreiškiama liga ar būklė, kurioms medicinos mokslas šiuo metu neturi veiksmingų gydymo būdų ar vaistų. Nepagydomos ligos gali būti lėtinės arba progresuojančios, dėl kurių sveikata blogėja ir galiausiai mirštama. Neišgydoma liga reiškia, kad, nepaisant pastangų gydyti ar valdyti ligą, nėra žinomo būdo, kaip ją visiškai įveikti, nebent tik sulėtinti progresą ir deramai numalšinti skausmą.

Net jei visas pasaulis ignoruotų tuos, kurie serga nepagydomomis ligomis, privalome pripažinti jų žmogiškąjį orumą ir suteikti jiems priežiūrą bei paramą, kurios jie nusipelno. Jie verti meilės, užuojautos ir rūpesčio.

Su sąvoka „negydytina“ suponuojama mintis, kad nepagydomomis ligomis sergantiems asmenims negalima arba nenorima teikti reikalingos ir būtinos priežiūros ar paramos. Ji perteikia aplaidumo ar nuvertinimo laikyseną tokių ligonių atžvilgiu, o tai reiškia, kad trūksta užuojautos ar išteklių pasirūpinti jų poreikiais. Net jei visas pasaulis ignoruotų tuos, kurie serga nepagydomomis ligomis, privalome pripažinti jų žmogiškąjį orumą ir suteikti jiems priežiūrą bei paramą, kurios jie nusipelno. Jie verti meilės, užuojautos ir rūpesčio.

Teisė gauti visapusišką pagalbą

Pranciškus tęsia: „Net ir tada, kai tikimybė pasveikti yra menka, kiekvienas ligonis turi teisę gauti medicininę, psichologinę, dvasinę ir žmogiškąją pagalbą.“

Kiekvienas žmogus, ir ypač silpniausias ligonis, nusipelno pagarbos, dėmesio ir paramos. Jo sveikata yra ne vartojimo prekė, o visuotinė teisė, todėl galimybė naudotis visą žmogų apimančiomis paslaugomis negali būti privilegija.

Kai minime teisę gauti medicininę pagalbą, turime omenyje, kad kiekvienas sergantis asmuo, nepriklausomai nuo jo ligos sunkumo ar prognozės, turi pagrindinę teisę gauti medicininę pagalbą. Tai apima galimybę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, gydymą ir intervencijas, kuriomis siekiama valdyti simptomus, palengvinti kančias ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Kai minime teisę gauti psichologinę pagalbą, suprantame, kad liga dažnai atsiliepia ne tik fiziniam kūnui, bet ir psichinei bei emocinei gerovei, kurią svarbu atkurti ir palaikyti konsultavimu, terapijos ar paramos grupėse, padedančiose asmenims susidoroti su ligos iššūkiais ir neaiškumais.

Kai minime teisę gauti dvasinę pagalbą, suprantame, kad dvasingumo puoselėjimas ir ugdymas gali atlikti svarbų vaidmenį vidinio gijimo procese. Dvasinė pagalba gali apimti pastoracinę priežiūrą, sakramentų teikimą, liturgijos šventimą, dvasinį vadovavimą ir konsultacijas, kad būtų suteikta paguoda, gilesnė prasmės įžvalga ligos ir kančios metu.

Kai minime teisė gauti žmogiškąją pagalbą, suprantame, kad, be medicininės, psichologinės ir dvasinės pagalbos, kuri dažnai būna profesionali, sergantys asmenys taip pat turi teisę gauti žmogiškąją pagalbą. Tai apima slaugytojų, šeimos narių, draugų ir tikinčiųjų bendruomenės narių gailestingą priežiūrą, empatiją ir paramą. Žmogiškoji pagalba apima praktinių sergančiųjų asmenų ir jų artimųjų poreikių atliepimą, draugystę ir palankios aplinkos, skatinančios orumą, pagarbą ir savarankiškumą, kūrimą.

Gydyti ir bendrauti prisilietimu

Šventasis Tėvas pastebi: „Kartais jie negali kalbėti; kartais mums atrodo, kad jie mūsų nepažįsta. Bet jei paimame juos už rankos, žinome, kad jie susiję su mumis.“

Popiežius pripažįsta, kad gali taip nutikti, jog ligoje įprastas bendravimas nėra vienintelė priemonė, kuria žmonės išreiškia save ir priima kitų dėmesį. Savo prisilietimu galima užmegzti ryšį su sergančiuoju, taip išreiškiant jautrumą, empatiją, užuojautą, o svarbiausia – adekvatumą jo būklei, kai jis nesugeba bendrauti žodžiu arba gali atrodyti nereaguojantis.

Kai mes paprastai tikimės iš popiežiaus daug ir ilgų kalbų, čia jis pabrėžia fizinio prisilietimo, kaip ryšio kūrimo, nuraminimo ir asmens prigimtinio orumo bei vertės patvirtinimo priemonės, vertę. Tai rodo gilų supratimą, kad sergantys asmenys, kurie dėl savo ligos negali kalbėti arba atrodo nereaguojantys, tarsi yra atsiskyrę nuo aplinkos arba nesugeba užmegzti ryšio su kitais, su jais galima bendrauti fiziškai ir emociškai, taip pripažįstant jų vertingą buvimą, veikimą ir gebėjimą užmegzti ryšį palaikyti santykius.

Paėmimas už rankos turi ir simbolinę reikšmę, tai švelni ir intymi rūpinimosi forma, neapsiribojanti vien fizine, čia pat reikalinga, pagalba, tai perteikia pirmapradį santykį, meilę, šilumą, prieraišumą ir dėmesingumą.

Pontifikas parodo savo rūpestingumą: „Ne visada įmanoma išgydyti, bet visada galime rūpintis ligoniu, jį paglostyti. Šventasis Jonas Paulius II sakydavo: „Gydykite, jei įmanoma, bet visada rūpinkitės.“

Popiežius Pranciškus realistiškai pripažįsta, kad ne visas ligas galima išgydyti. Tai – ne vien medicinos mokslo ribotumo, bet ir žmogaus mirtingumo neišvengiamumo problema. Bet kiekvienam žmogui reikalinga užuojauta, paguoda, parama ir kitokia visapusiška žmogiška priežiūra, nors liga ir būtų nepagydoma.

Popiežius Pranciškus remiasi šventojo Jono Pauliaus II patarimu, kad reikia gydyti ligonius, kol įmanoma, bet visada rūpintis, o tai reiškia – mylėti. Pranciškus pripažįsta nuolatinę rūpinimosi ligoniais svarbą, net nepaisant galutinių rezultatų, sąlygų – taigi dosniai.

Paliatyvioji slauga

Popiežius ragina visapusiškai pagalbai: „Štai čia ir atsiranda paliatyvioji slauga. Ji garantuoja ligoniui ne tik medicininę pagalbą, bet ir žmogiškąją pagalbą bei artumą.“

Šventasis Tėvas pripažįsta paliatyviosios slaugos vaidmenį, atliepiant sunkiomis ligomis sergančiųjų poreikius, pagerinant jų gyvenimo kokybę malšinant skausmą ir kitus ligos simptomus, taip pat teikiant psichosocialinę ir dvasinę paramą. Jis pabrėžia visapusiško požiūrio į sveikatos priežiūrą svarbą, kai pirmenybė teikiama pacientų gerovei, vertei ir orumui.

Paliatyvioji slauga užtikrina ne tik tai, kad pacientai gaus būtiną medicininę pagalbą, bet ypač akcentuojama kiek įmanoma visapusiškesnė žmogiškoji pagalba ir artumas. Šis priežiūros aspektas pabrėžia empatijos, užuojautos ir draugystės svarbą, palaikant pacientus ir jų šeimas sunkiu metu. Žmogiškoji pagalba apima emocinę, dvasinę paramą, bendravimą ir praktinę pagalbą – visa tai prisideda prie bendros paciento gerovės ir orumo išsaugojimo.

Pagalba šeimoms

Pontifikas parodo rūpestį sergančiųjų šeimoms: „Tokiomis sunkiomis akimirkomis šeimos neturėtų likti vienos. Jų vaidmuo yra lemiamas. Jos turi turėti galimybę naudotis tinkamomis priemonėmis, kad galėtų suteikti tinkamą fizinę, dvasinę ir socialinę paramą.“

Šeima ir kiti artimi žmonės yra pirmoji ir nepamainoma pagalba sergančiam šeimos nariui – jie yra pagrindinis asmenų meilės, paguodos ir artumo šaltinis, ypač ligoje ir sunkumuose. Nepaisant jų pasiaukojančios meilės ir pasiryžimo padaryti viską, kas tik įmanoma, šeimos irgi patiria artimojo ligos ir sunkios būklės poveikį, todėl ir joms reikalinga visapusiška pagalba.

Pranciškus kviečia padėti šeimoms priemonėmis, kurios užtikrintų galimybę joms naudotis tinkamais ištekliais ir parama, atsižvelgiant ne tik į fizinius poreikius, bet ir į jų dvasinę bei socialinę gerovę, kad jos galėtų veiksmingai rūpintis savo sergančiais artimaisiais. Čia svarbi visuomenės, institucijų ir Bažnyčios parama, sudarant šeimoms sąlygas vykdyti slaugymo pareigas. Akcentuojamas visuomenės vaidmuo, kuriant palankią aplinką, kurioje šeimos gali gyvuoti, o sergantys asmenys gauti reikiamą priežiūrą ir pagalbą.

***

Kad praplėstume popiežiaus Pranciškaus vasario mėnesio intenciją už nepagydomus ligonius, paskaitykime porą ankstesnių jo tekstų.

Iš Pranciškaus kalbos Tikėjimo mokymo kongregacijos plenarinės sesijos dalyviams, pasakytos 2020 m. sausio 30 d.

„Kai liga pasibeldžia į mūsų gyvenimo duris, vis dažniau iškyla poreikis šalia turėti žmogų, kuris pažvelgtų mums į akis, paimtų už rankos, parodytų savo švelnumą ir pasirūpintų mumis, kaip evangelinio palyginimo gerasis samarietis (plg. Žinia 28-ajai Pasaulinei ligonių dienai, 2020 m. vasaris). Sergančiųjų priežiūros kritiniais ir baigiamaisiais gyvenimo etapais tema verčia Bažnyčią iš naujo perrašyti „gramatiką“, kaip rūpintis kenčiančiu žmogumi ir jį globoti. Gerojo samariečio pavyzdys moko, kad būtina perkeisti širdies žvilgsnį, nes labai dažnai tas, kuris žiūri, nemato.

Kodėl? Kodėl – nes trūksta užuojautos. Į galvą ateina tai, kad daugybę kartų Evangelijoje, kalbant apie Jėzų kenčiančio žmogaus akivaizdoje, sakoma: „Jis jo pasigailėjo.“ Ir vėl – „Jis jo pasigailėjo…“ Tai – Jėzaus asmeninis refrenas. Be gailesčio yra tas, kuris žiūri, bet neįsitraukia į tai, ką stebi, nueina toliau. Priešingai, tas, kurio širdis užjaučianti, yra paliečiamas ir įtraukiamas, sustoja ir rūpinasi.

Būtina aplink ligonį sukurti tikrą ir tinkamą žmogiškų santykių erdvę, kuri, skatindama medicininę priežiūrą, atvertų viltį, ypač tose ribinėse situacijose, kai fizinį negalavimą lydi emocinis diskomfortas ir dvasinė kančia. Pagrįstas santykiais, o ne vien klinikinis požiūris į pacientą, atsižvelgiant į jo asmens unikalumą ir visapusiškumą, įpareigoja niekuomet neapleisti nė vieno nepagydomos ligos akivaizdoje. Žmogaus gyvybė, turint omenyje jos amžinąjį likimą, išlaiko visą savo vertę ir orumą bet kokiomis sąlygomis, taip pat ir nesaugiomis bei trapiomis, todėl visada verta didžiausio dėmesio.

Šventoji Teresė iš Kalkutos, kuri gyveno artumo ir dalijimosi stiliumi, iki galo išlaikydama žmogiškojo orumo pripažinimą ir pagarbą, ir mirštantysis dėl to tapdavo dar žmogiškesnis nei pirma, sakė: „Tas, kuris gyvenimo kelyje uždegė nors vieną žiburėlį kieno nors tamsią valandą, negyveno veltui.“ Todėl galvoju, kiek daug gero padaro hospisai, teikdami paliatyviąją priežiūrą, kai nepagydomai sergantiems ligoniams teikiama kvalifikuota medicininė, psichologinė ir dvasinė pagalba, kad jie galėtų oriai, guodžiami brangių žmonių artumo, išgyventi paskutinį savo žemiškojo gyvenimo etapą. Tikiuosi, kad tokie centrai ir toliau bus vietos, kuriose atsidavusiai praktikuojama orumo terapija, taip puoselėjant meilę ir pagarbą gyvybei.“

Iš popiežiaus Pranciškaus kalbos, pasakytos bendrojoje audiencijoje 2022 m. vasario 9 d.

„Evangelija mums sako, kad mirtis ateina kaip vagis. Tai mums sako Jėzus: ji ateina kaip vagis, ir, kad ir kaip stengtumėmės kontroliuoti jos atėjimą, galbūt net planuodami savo mirtį, ji išlieka įvykis, su kuriuo turime skaitytis ir prieš kurį taip pat turime rinktis. Mums, krikščionims, svarbios dvi aplinkybės. Pirmoji: mes negalime išvengti mirties, ir kaip tik dėl šios priežasties, padarius viską, kas žmogiškai įmanoma, kad išgydytume ligonį, amoralu imtis pernelyg uolaus gydymo (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, Nr. 2278). Ta ištikimos Dievo tautos, paprastų žmonių frazė: „leiskite jam numirti ramybėje“, „padėkite jam numirti ramybėje“ – tokia išmintis!

Antrasis svarstymas susijęs su pačios mirties kokybe, skausmo, kančios kokybe. Iš tiesų turime būti dėkingi už visą pagalbą, kurią stengiasi suteikti medicina, kad kiekvienas žmogus, besiruošiantis nugyventi paskutinį savo gyvenimo tarpsnį, per paliatyviąją priežiūrą galėtų tai padaryti kuo žmoniškiau. Tačiau turime būti atsargūs ir nepainioti šios pagalbos su neleistinu palinkimu atimti gyvybę, nužudyti. Turime lydėti žmones mirties link, bet ne provokuoti mirtį ar palengvinti bet kokią savižudybės formą. Nepamirškite, kad visų teisė į priežiūrą ir gydymą visada turi būti prioritetinė, kad silpniausieji, ypač pagyvenę ir ligoti žmonės, niekada nebūtų atstumti.

Gyvybė yra teisė, ne mirtis, kuri turi būti sutikta, pasveikinta, o ne administruojama, ja neturi būti manipuliuojama. Ir šis etinis principas liečia visus, ne tik krikščionis ar tikinčiuosius. Norėčiau pabrėžti realią socialinę problemą. Tas „planavimas“ – nežinau, ar tai tinkamas žodis, – ogi pagyvenusių žmonių mirties spartinimas. Labai dažnai tam tikroje socialinėje klasėje matome, kad pagyvenusiems žmonėms, kadangi jie neturi lėšų, duodama mažiau vaistų, nei jiems reikia, ir tai yra nežmoniška; tai jiems ne padeda, o veda į ankstesnę mirtį. Tai nėra nei žmogiška, nei krikščioniška. Pagyvenusiais žmonėmis reikia rūpintis kaip žmonijos turtu: jie yra mūsų išmintis. Net jei jie jau nekalba arba nebesupranta, jie vis tiek yra žmogiškosios išminties simbolis. Jie yra tie, kurie ėjo prieš mus ir paliko mums daug gražių dalykų, daug prisiminimų, daug išminties.

Prašau, neizoliuokite pagyvenusių žmonių, nespartinkite pagyvenusių žmonių mirties. Paglostyti pagyvenusį žmogų yra tokia pati viltis, kaip ir paglostyti vaiką, nes gyvenimo pradžia ir pabaiga visada yra paslaptis, paslaptis, kurią reikia gerbti, lydėti, rūpintis, mylėti.“

Melskimės:

Viešpatie Jėzau, kuris palyginimu apie gerąjį samarietį mokai mus rūpintis tais, kurie kenčia, prašome Tave, kad visada mokėtume pripažinti neapčiuopiamą žmogaus gyvybės vertę ir jos orumą kiekvienoje situacijoje, net ir nesaugioje ir trapioje, kai prarandamos autentiškos vertybės, žmogiškojo ir krikščioniškojo solidarumo bei brolybės pareigos, o gyvybė vertinama tik dėl jos veiksmingumo ir naudingumo, iki tokio lygio, kad gyvybės, neatitinkančios šių kriterijų, laikomos atmestinomis ar nevertingomis.

Perkeisk mūsų širdies žvilgsnį, kad jame niekada netrūktų užuojautos, kad išmoktume tikrai jaudintis, įsižiūrėti ir įsitraukti į tai, ką stebime, sustoti ir pasirūpinti tuo, kas vyksta, nepraeidami pro šalį. Prašome, kad nepagydomai sergančius ligonius visada lydėtų kvalifikuota medicininė, psichologinė ir dvasinė pagalba ir kad šalia jų visada būtų kas nors, kas žiūrėtų jiems į akis, laikytų už rankos, rodytų švelnumą ir rūpintųsi jais, kad paskutinį žemiškojo gyvenimo etapą jie galėtų nugyventi oriai ir paguosti artimųjų. Amen.

 

Mindaugas Malinauskas