Kardinolas R. Cantalamessa tradicinėms gavėnios meditacijoms Vatikano Pauliaus VI audiencijų salėje vadovaus kiekvieną gavėnios penktadienio rytą. Didįjį penktadienį jis, kaip popiežiaus namų pamokslininkas, sakys homiliją per Šv. Petro bazilikoje vyksiančias Kristaus Kančios pamaldas.

Pirmojo gavėnios penktadienio meditacijos tema buvo evangelisto Jono užrašyti Kristaus žodžiai: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Pamokslininkas visų pirma priminė kontekstą, kuriame šie žodžiai buvo ištarti. Jėzus ką tik buvo penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis pamaitinęs tūkstantinę žmonių minią. Po šio stebuklo jam teko pasitraukti į nuošalę, nes mina norėjo jį paskelbti karaliumi. Tačiau stebuklingai pasotinti žmonės ir toliau jo ieškojo, kol galiausiai surado kitoje ežero pusėje. Tuomet Jėzus pasakė gana ilgą kalbą, kurioje pamėgino žmonėms paaiškinti duonos padauginimo ženklą. Žmogui reikia kitos duonos. Materialinė duona yra tik tos kitos duonos – gyvybės duonos – ženklas.

Kur galime gauti valgyti šios gyvybės duonos? Kardinolas R. Cantalamessa priminė, kad Bažnyčios tėvai nurodo dvi tokias „vietas“ – sakramentą ir žodį, t. y. Eucharistiją ir Šventąjį Raštą. Deja, įvykus skilimui tarp Vakarų krikščionių, atsirado disproporcija ir tarp šių dviejų gyvybės duonos valgymo būdų. Katalikai labiau akcentavo Eucharistiją, tuo tarpu į tai reaguodamas Liuteris tvirtino, kad gyvybės duona yra Dievo žodis; ji dalijama per Šventojo Rašto skaitymą ir aiškinimą, o valgoma per tikėjimą. Pagaliau tik dabar, ekumenizmo dėka, vėl grįžtama prie Bažnyčios tėvų siūlytos abiejų elementų sintezės.

Pasak popiežiaus namų pamokslininko, reikia žengti dar vieną žingsnį: valgyti Kristaus Kūną ir gerti jo Kraują – tai ne tik Žodis ir Eucharistija, bet apima visą malonės gyvenimą, visas jo akimirkas ir visus aspektus. Kai šv. Paulius rašo: „Man gyvenimas – tai Kristus“ ( Fil 1, 21), jis galvoja ne apie kurį nors konkretų momentą. Jam Kristus iš tiesų yra gyvybės duona visais būdais; žmogus „valgo“ ją tikėjimu, viltimi ir meile, maldoje ir visame kame. Jėzus yra amžinojo gyvenimo duona ne tik dėl to, ką jis ją duoda, bet pirmiausia dėl to, kas jis yra duona. Žodis ir sakramentas yra priemonės, tuo tarpu tikslas yra gyvenimas juo ir jame. Taigi Jėzus, kalbėdamas apie gyvybės duoną, aiškina, kokia yra gyvybė, kurią jis duoda. Tai ne kūno, bet dvasios gyvybė, amžinasis gyvenimas.

Kai kalbame apie mūsų santykį su Evangelija, tęsė pamokslininkas, visada turime atsiminti du vieną po kito sekančius dalykus: pirmiausia Evangeliją priimame, o po to ja sekame. Pasisotinę gyvybės duona turime gyventi naują gyvenimą savo kasdienybėje. Dėl to turime sau užduoti labai paprastą klausimą: kaip Jėzus man tampa gyvybės duona? Pasak kardinolo R. Cantalamessa atsakymą randame toje pačioje Evangelijoje pagal Joną: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Į žemę krentančio grūdo įvaizdis primena visą krikščionių kankinystės istorija. Šis įvaizdis byloja, kad ir kiekvienas iš mūsų, lai leidžiamės sumalami į miltus – į Dievo miltus, – tampame duona kitiems.

 

(jm / Vatican News)