Nors skamba keistai, tačiau Epifanijos šventė bent šimtu metų senesnė už Kalėdų šventę. Imta minėti apie 190-uosius Egipto krikščionių, ji buvo skirta pagerbti ne tris išminčius, o Viešpaties apsireiškimą, pasirodymą žmonijai – Epifaniją. Rytų Bažnyčia šioje šventėje pamini ir Trijų Karalių apsilankymą, ir Kristaus krikštą bei pirmą stebuklą Kanos vestuvėse.

Trijų karalių kelionė pagal Benozzo Gozzoli 1461 m. freską. Wikipedia.org nuotrauka

Šviesa iš Šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, tapęs žmogumi ir gimęs iš Mergelės Marijos, šiandien atskleidžia savo šlovę – pagonių tautas pakviečia Jo pagarbinti, Jordano vilnyse skandina mūsų nuodėmes, o paversdamas vandenį vynu – kviečia mus į Avinėlio vestuvių pokylį.

Pakeliui paskui Rytų Išminčius prie Tautų Karaliaus keliavo ir keliaus daugybė pavienių žmonių ir ištisų tautų. Geroji Kristaus Naujiena užkariavo ir užkariaus daugybę širdžių, ir taip bus iki laikų pabaigos.

Viešpats Jėzus pasiliko savo Bažnyčioje, ją padarė Tautų Šviesa, Išganymo Ženklu ir Tiesos Švyturiu. Būtent Katalikų Bažnyčioje išsipildo Izaijo pranašystė, kurią skaitome pirmajame šventės Mišių liturgijos skaitinyje: „Žemę štai sutemos gaubia, tautas tamsybė dar dengia. Tačiau virš tavęs Viešpats jau spindi, tau jo šlovė apsireiškia. Tautos keliaus prie tavosios šviesos, karaliai – prie tau užtekėjusio spindesio. Pakelki akis, pažvelki aplinkui: visi štai renkasi pas tave keliauti. Tavo sūnūs atvyks iš toli, tavo dukros ant rankų bus nešamos.“

Bažnyčia švyti Kristaus ir Jo šventųjų grožiu, Ji traukia visas tautas savo Išganymo lobiais. Marija, laikanti ant kelių vaikelį Jėzų, simbolizuoja Motiną Bažnyčią – tik Joje mes galime atrasti tikrą Viešpatį.

Palaiminti, kurie, kaip ir šie išminčiai, išdrįsta leistis į tikėjimo kelionę, pasikliaudami tik vos apčiuopiamais ženklais, turėdami vien gerą valią ir ryžtą – jie galiausiai pažins Viešpatį.

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė mus pamoko, kad Dievas nežaidžia su mumis slėpynių, Jis leidžiasi randamas tiems, kurie Jo ieško ir trokšta, nes Jis pats juos kviečia ir ragina Jį rasti.

Tačiau Viešpats nėra įkyrus sektantas, kuris bruka savo tikėjimą per prievartą – Jis gerbia laisvą žmogaus valią ir trokšta, kad pas Jį ateitume ne iš prievartos, bet iš troškimo Jį pažinti.

Trys Karaliai žymi ne vien kalėdinių švenčių pabaigą, bet ir krikščionio gyvenimo būdo užgimimą – keliavimą Kristaus link, kol galiausiai Jį išvysime veidas į veidą, ir mūsų džiaugsmas taps tobulas.

Robertas Urbonavičius