Dievas tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų iš nuodėmių vergijos, į kurią buvome patekę. Priimdamas Jono teikiamą Atgailos krikštą, Jėzus pradeda savo pasiuntinybę – gelbėti tai, kas buvo pražuvę. Jis nesibodi žmogiškojo silpnumo bei trapumo, bet Jį priima ir atperka.

Kristaus Krikštas. Bernardinai.lt nuotrauka

Nuo Kristaus Krikšto prasideda viešoji Jėzaus veikla – Jo misija mokant, gydant, atleidžiant, kuri galiausiai bus vainikuojama mirtimi ir  prisikėlimu: „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktinis, kuriuo aš gėriuosi. Suteikiau jam savo dvasios, kad neštų tautoms teisingumą. Jis nerėks, nekels triukšmo, ir gatvėje nesigirdės jo balso. Jis nenulauš palinkusios nendrės, neužgesins rusenančio dagčio; jis ištikimai neš teisybę“ (Iz 42, 1–3).

Išganomoji Viešpaties misija, prasidėjusi įbridus į Jordano vandenis, tęsiasi ir dabar – per Bažnyčią Kristus ir toliau vykdo savo Išganymo misiją: „Balsui iš dangaus nuaidėjus, mes tikime, kad tavo Žodis gyvena tarp mūsų, o Šventajai Dvasiai tarsi balandžiui nusileidus, suprantame, kad tavo Sūnus Kristus yra pateptas džiaugsmo aliejumi ir atsiųstas nešti vargdieniams gerosios naujienos“ (šventės Mišių liturgijos prefacija).

Ką mums kalba ši šventė? Ji mums primena mūsų krikštą, kai tapome Kristaus broliais, sesėmis ir Dievo vaikais. Mus krikštijant irgi atsivėrė Dangus, ir Dievo Tėvo balsas bylojo – tu esi mano mylimas sūnus, mylima dukra – tavimi Aš gėriuosi. Taip, krikštas daug daugiau nei graži apeiga ar šeimyninė šventė – tai naujas gimimas malonės gyvenimui.

Esame girdėję, kad reikia Dievo klausyti, gerbti, bijoti ir mylėti. Tai teisinga. Tačiau ar kada pamąstėme, kad esame Dievo mylimi? Kad jis mumis gėrisi, kad Jam gera mus matyti? Apaštalas Jonas rašė: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4,10).

Tai esminė mūsų tikėjimo tiesa – Dievas mus myli.

Jam nereikia mūsų aukų, ataskaitų, duoklių – pirmiausia Jis nori, kad mes patikėtume Jo meile ir į ją atsilieptume. Daugybė neurozių, fobijų, depresijų ir kitų ligų kyla dėl to, kad žmogus jaučiasi nemylimas, vienišas, nereikalingas, nematantis prasmės.

Visa tai yra melas, ateinantis iš piktosios dvasios, kuri nuo pat Adomo ir Ievos laikų trokšta mus įtikinti, kad Dievas yra piktas, kad Jis pavydi ir baudžia už kiekvieną pražangą. Taip, mes turime būti atsakingi Dievui ir artimui, tačiau pirmiausia eina Meilė. Jei priimame ir išgyvename meilę, tuomet ir kitiems trokštame šią meilę perduoti.

Šiomis dienomis girdime tiek daug balsų savyje ir aplink save, raginančių bijoti, nepasitikėti, užsidaryti, nusivilti, skelbiančių pasaulio pabaigą ir visišką pražūtį. Mes esame kviečiami išgirsti švelnų balsą, mums pažadantį: „Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu – tu esi mano. Kai brisi per gilius vandenis, būsiu su tavimi, – upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, – liepsnos tavęs nepraris, nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti. Kadangi esi man brangus ir vertingas, ir mylimas mano“ (Iz 43, 1–3a.4a).

Kristaus Krikšto šventė mums liudija, kad Viešpats, tąkart nesigėdijęs nusidėjėlių minios ir kartu su jais bei už juos įbridęs į Jordano vandenis, nesigėdija ir mūsų. Jam nebaisūs dažnai drumsti bei audringi mūsų gyvenimo vandenys, Jis yra kartu su mumis, kad būdami su Juo ir Jame mes savo sielos gelmėse girdėtume Tėvo balsą: „Tu esi mano mylimasis sūnus, mylima dukra – tavimi Aš gėriuosi.“

Robertas Urbonavičius