Tačiau kaip melstis, kai nebėra santykio, kai savo viduje suvoki, jog nebeturi į ką kreiptis, kai jauti apleidimą? Šv. Siluanas Atonietis, vienas didžiausių mūsų laikų ortodoksų dvasinių mokytojų, pataria, – ir čia jo žodis galioja kiekvienam žmogui, kad ir koks būtų jo tikėjimas ar „netikėjimas“, – jis sako: „Išlaikyk kvėpavimą pragare, kuriame esi, ir neprarask vilties!“

Tu jauti, kad niekas daugiau tavęs nepalaiko ir netgi tu pats, nes tiesiog jautiesi silpnas ir bejėgis, tačiau tau lieka šis kvėpavimas, kuris eina per tave, per tavo kūną, tavo plaučius, vis tiek palaiko tave gyvą. Susikoncentruok ties šiuo kvėpavimu, tapk šiuo kvėpavimu, įkvėpk šio oro, kuris ateina pas tave iš kitur, ir iškvėpdamas varyk lauk tai, kas tave apsunkina, smaugia, dusina! Varyk su jėga ir užsispyrimu! O jeigu jau nebeturi jėgų, tiesiog kvėpuok atsidūsėjimais… Bet kvėpuok!

Tu neneigi pragaro, kuriame esi, tačiau tu neaugini savyje tos beviltiškumo minties, kad nieko daugiau nebėra ir nebebus, ir tu visą savo dėmesį skiri tam lengvam, bet užsispyrusiam kvėpavimui, kuris vis dar tau kalba apie gyvenimą. Ir per tą tavo kūno kvėpavimą, per tą gyvenimo viltį, Dievo buvimo kvėpavimas po truputį pasieks tave, pripildys tave, ir įsiverš ramybė, nes mūsų kvėpavimas ateina iš Jo paties mums dovanojamo gyvybės kvėpavimo. Po truputį Dievas taps tavo kvėpavimu, ir tavo kvėpavimas taps malda, taps Dvasios atsidūsėjimu.

Jokūbas Marija Goštautas