Kraunasi...

Tikėti – tai pasirinkti, ant kokio pamato stovi. Pokalbis su diakonu B. Ulevičiumi

 

 

Su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanu, diakonu dr. BENU ULEVIČIUMI kalbamės apie teologiją: koks tai yra mokslas, teologijos studijų reikšmę jo gyvenime, tikėjimo supratimo svarbą, slėpinio nepagaunamybę ir antiintelektualinių nuostatų ištakas Bažnyčios gyvenime.


Pradėsiu, Benai, nuo asmeninio klausimo. Kas paskatino pasirinkti teologijos studijas? Vėlyvasis sovietmetis, nepriklausomybės pirmieji metai. Ar buvai Bažnyčios žmogus tais metais ir dėl kokio rūpesčio ar klausimo pasirinkai akademinę teologiją? To, ką girdėjai per pamokslus, nepakako ar ieškojai papildymo?

Visada smagu prisiminti nueito kelio pradžią. Mano meilę teologijai pagimdė ilgesys. O šį ilgesį išreiškė ir su juo kartu žengė tam tikros pamatinės gyvenimo patirtys.

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas, diakonas dr. Benas Ulevičius. Lauro Basinsko nuotrauka

Visų pirma – grožio patirtis. Augau šeimoje, kur abu tėvai mėgo muziką. Patys ir muzikavo. Taip pat ir mane vedė į muzikos mokyklą. Tad nuo mažumės muzika man tapo tam tikru buvimo ir veikimo būdu. Kad ir ką daryčiau: ar rašyčiau tekstą, ar tvarkyčiausi buityje, viską darau muzikiniu būdu. Muzikos grožis turi savas taisykles, čia svarbi harmonija, proporcijos, sąskambiai, darnūs pasikartojimai.

Šiuos dalykus galima perkelti į bet kurią veiklą. Kartu grožis yra pilnas amžinybės dvelksmo. Man jis yra lyg vizija, horizontas, kurio šviesoje šio pasaulio dalykai įgyja gilesnę prasmę. Ta grožio pajauta mumyse mane stebina. Ji man įrodo, kad žmoguje esama gelmės, kurią vadiname siela, kad žmogus ne viena duona gyvas.

Kita pamatinė patirtis – vaikystėje, dar sovietmečiu, klausytos katechezės. Mama itin stengėsi, kad anksti sužinočiau, jog yra Dievas, dvasinis pasaulis, gėris ir blogis. Ji mane dažnai vesdavosi pas seseris eucharistietes. Jų vyresnioji, sesė Julija Kuodytė, linksma ir protinga moteris, mokėjo įdomiai perteikti tiesas apie pašvenčiamąją malonę, išganymą ir panašius dalykus. Prie vienuolijos namelio, netoli Donelaičio gatvės, nuolat stovėdavo tas pats „Moskvič“ automobilis, o jame sėdėdavo du vyriškiai, kuriuos po kiek laiko pakeisdavo kiti. Neabejojome, kad tai buvo KGB agentai, kurie stebėjo, kas lankosi pas seseris. Sesė Julija (ją vadindavome Julyte) kartu dirbo ir dantiste. Tad ne tik klausydavausi įtraukiančių katechezių, bet ir išmokau aukoti dantų taisymo keliamus skausmus už netikinčiųjų atsivertimą. (Šypsosi.)

Praėjus kiek metų, įstojau į Vilniaus valstybinę konservatoriją (dabartinė Muzikos ir teatro akademija). Mokiausi griežti smuiku. Tačiau bestudijuodamas supratau, kad vien muzikos grožio man jau nepakanka. To ilgesio vedamas įsitraukiau į maldos grupes, Biblijos studijas. Supratau, kad noriu visą savo laiką skirti Dievo paieškai, tarnystei Bažnyčioje. Taip 1992 m. įstojau į teologijos studijas.

Labai bendrai formalizuojant, teologija – tai mokslas apie Dievą. Jautriai ir pamaldžiai ausiai toks apibrėžimas gali skambėti įžeidžiamai. Toks žmogus pasakytų: tai ką, Dievas yra objektas? Ir ką dabar jūs, Benai ir Gediminai, tirsite? Taikysite gamtamokslinius tyrimo metodus Dievui surasti? Kur jūs to Dievo ieškosite? Tad, Benai, kokia prasme teologija yra mokslas?

Katalikiškojoje teologinėje tradicijoje teologija apibrėžiama kaip mokslas apie Dievą ir visus dalykus santykyje su Dievu. Toks apibrėžimas reikalauja paaiškinimo. Lietuvių kalboje žodis „mokslas“ kyla iš veiksmažodžio „mokytis“. Tačiau lotyniškasis scientia (iš jo – anglų kalbos science) reiškia ne mokymąsi, bet žinojimą. Tad plačiausia prasme mokslas yra kurios nors srities pažinimas, išmanymas.

Teologijos mokslo atveju pats pažinimo objektas – Dievas – negali būti pažintas gamtos mokslų metodais. Tačiau esama ir kitų pažinimo būdų. Taip pat galima prisiminti, kad plačiąja prasme mokslu vadinamos sisteminės ir metodinės pastangos pažinti kurią nors tikrovės dalį. Gilintis į krikščioniškąją pasaulėžiūrą galima spontaniškai, chaotiškai, pripuolamai arba atvirkščiai – sistemingai ir nuosekliai. Būtent šia prasme humanitarinių mokslų disciplinos vadinamos mokslu, kadangi naudoja sisteminio tyrinėjimo metodus, dėl kurių akademinė bendruomenė yra susitarusi.

Tad koks tas teologijos mokslas? Viena vertus, teologija nagrinėja, ką apie Dievą mąstė ir kalbėjo įvairių sričių profesionalai, kuriems Dievo klausimas buvo kaip nors aktualus. Ji aprėpia kalbų ir kultūrų studijas, įvairių šaltinių analizę, tyrinėja istorinius faktus, idėjų raidą ir pan. Šiuo požiūriu teologija panaši į istorijos, mentalitetų ir kultūros studijas. Tačiau ji yra ir kai kas daugiau. Teologija pradeda nuo prielaidos, kad galutinis ir neperžengiamas tikrovės pagrindas – Dievas yra intelektualus, laisvas ir mylintis. Vadinasi, jis save apreiškia, save komunikuoja. Šią komunikaciją pirmiausia randame Jėzuje Kristuje ir tuose, kurie jį pažino. Izraelio tauta pažino jį iš anksto – provaizdžiuose ir pranašystėse; apaštalai pažino jį tiesiogiai; vėlesni teologai pažino jį gilindamiesi į iš ankstesnių kartų paveldėtą tikėjimo turinį.

Teologijos pirmasis tikslas – pažinti šį Dievo savęs komunikavimą. Tai pasaulėžiūros studijos, tačiau šios pasaulėžiūros pagrindas yra tikras santykis su tikru Dievu. Tad netikintis teologas būtų nesusipratimas. Jį galėtume palyginti su konditeriu, kuris neturi valgymo džiaugsmo patirties, bet moko kitus ir yra laikomas ekspertu. Net kai kurie religijų tyrėjai (pavyzdžiui, Mircea Eliade) tvirtino, kad apie religiją nieko neišmano tas, kuris pats neturėjo religinių patirčių. Panašiai teologija nėra vien atsietas duomenų nagrinėjimas. Joje būtinas gyvos patirties momentas.

Bažnyčios istorijoje išryškėjo bene dvi kertinės formuluotės, nusakančios, kas yra tikėjimas. Vieno pirmųjų Bažnyčios tėvų Tertulijono „tikiu, nes tai absurdas“ bei Augustino ir Anzelmo „tikėjimas, ieškantis supratimo“. Viena vertus, tikėjimas yra ta intymaus santykio su kalbančiu Biblijos Dievu patirtis, kuri nesiduoda redukuojama į pažinimo schemas bei kategorijas ir tokiu būdu sunkiai duodasi komunikuojama. Kita vertus, tikėjimas siekia save suprasti ir šį supratimą perteikti kitiems. Jis save reflektuoja. Iš pastarojo kyla ir teologijos kaip mokslo pateisinimas. Kaip, nesileidžiant į supaprastinimus, bet kartu paisant abiejų polių, patiriamos įtampos teisingai išsilaikyti tikėjime pasiliekant tikinčiuoju?

Manau, kad troškimas savo tikėjimui suteikti racionalų pagrindą yra labai natūralus. Jei jau esu pagautas Dievo, tai mėginu viską apie tikrovę suprasti ne atsietai nuo tikėjimo, bet kartu su juo. Taip labai natūraliai tikėjimas ir racionalizavimas susitinka. Kita vertus, kadangi būtent teologijoje praraja tarp metodo ir tyrimo objekto nepalyginamai didesnė nei kitur, žengdamas teologijos keliu neišvengiamai krisi į slėpinio tamsą.

Tai reiškia, kad teologija tau leis ištrūkti iš užsklęstos tikrovės, kurioje viskas veikia tik uždaroje vien gamtos dėsniais ir matematiškai bei biologiškai paaiškinamoje sistemoje. Bet, jei ištrūkęs panorėsi protu aprėpti Dievą su pretenzija jį peržengti, perprasti, tik išplėsi tos uždaros sistemos ribas. Dievą paversi savo sistemos dalimi, dar vienu objektu. Uždarumo kalėjimas bus tas pats, tik didesnis. Būtent todėl teologas atsargiai žvelgia į teologijos vadovėlius, kurie nepalieka vietos slėpinio tamsai ir mėgina atsakyti į visus įmanomus klausimus, it būtų Dievą visiškai perpratę.

Apibendrinant, troškimas paaiškinti tikėjimą – labai natūrali ir neišvengiama teologo užmojo dalis. Bet slėpinio tamsa visada išlieka. Horizontas, kurio iš akių nepaleidžia teologas, yra nuolat bėgantis ir niekad nepavejamas. Tačiau kartu jis nuolat matomas. Ši įtampa tarp matomo, bet nepasiekiamo – teologijos meno dalis. Tai nėra patogi situacija. Nes dažnai iš teologų tikimasi aiškių atsakymų į klausimus apie Dievą ir jo tikrovę. Tačiau, jei nepasiduodi pagundai įsprausti Dievą į ribotas žmogiškojo mąstymo sistemas, visada liks klausimų, į kuriuos atsakyti negalėsi. Žinosi, kad Dievas yra, tačiau yra ir dalykų, kurie lieka nesuvokiami, nesuprantami. Bet tokia yra tikrovė.

Pats iš dažno tikinčiojo sulaukiu gana kritiškų pasisakymų prieš visokias teologizacijas ir intelektualizacijas, kurios neturi nieko bendro su gyvu tikėjimu. Paties manymu, kokios tokio nepasitikėjimo ir įtarumo ištakos?

Man šis įtarumas naujoms idėjoms ar racionalizuojančioms schemoms tikėjimo srityje yra suprantamas. Kartą atradus tvirtus pasaulėžiūros pagrindus (juolab aplaistytus kankinių krauju), savaime neskubama priimti naujovių, joms oponuojama. Iš esmės klausiama, ar priėmus naujas įdomias idėjas nebus prarastas pamatas, ant kurio stovime – Jėzus Kristus? Juk, kalbant apaštalo Pauliaus žodžiais, negali būti kito pamato, kuris yra jau padėtas ir kuris yra Jėzus Kristus.

Tikėti – tai pasirinkti, ant kurio pamato stotis. Tad dažnai didiesiems teologijos novatoriams tenka pereiti išmėginimų ugnį. (Šypsosi.) Didysis teologas šv. Tomas Akvinietis kadaise susidūrė su nemažu priešiškumu. Aštrios kritikos sulaukė ir popiežius Benediktas XVI, kai dar buvo jaunas teologas. Novatoriškos (ar naujai įžodintos) įžvalgos, jei jos autentiškos, prigyja Bažnyčios tikėjime ne revoliucijos, bet organinio augimo būdu. Šioje kelionėje būtina kantrybė ir pasikliovimas ne vien žmogiška išmintimi, bet Dievo Dvasia.

Tad teologijos srityje santykis tarp tradicijos ir inovacijos itin subtilus. Mes ieškome naujų atsakymų, tačiau ne vien kuriame teologiją, bet ir leidžiamės jos kuriami. Kita vertus, nors teologija tave pasitinka kaip kažkas, kas egzistavo dar prieš tau ateinant ir kas tave pranoksta, tu taip pat pakviečiamas prisijungti ir atnešti vaisių, kuris gali būti ir šiek tiek netikėtas. Bet medis turi būti tas pats, rūšis – ta pati. Būtent todėl svarbi autentiškos teologijos savybė ir sąlyga – bažnytiškumas. Teologas įkvepiamas ne sau. Jis tarnauja. Tarnauja autentiškesniam santykiui tarp Dievo ir žmonių.

Prasidėjus ir įsibėgėjant naujiems mokslo ir studijų metams, ką norėtum, Benai, palinkėti tiek teologijos pirmakursiams, kurie dar tik pradeda šį kelią, tiek vasarą besiginsiantiems teologijos bakalauro bei magistro darbus?

Labai linkiu išgyventi ir išsaugoti pirminį tikėjimo, ieškančio supratimo, įkvėpimą ir teologijos studijose degti neblėstančiu Dievo meilės ir pažinimo troškimu. Svarbiausia šiose grumtynėse tarp savo mažumo ir Dievo horizonto neaprėpiamumo išsaugoti pamatą ir kartu nesustoti siekti.

 

Gediminas Zelvaras

Bernardinai.lt

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-12-01

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt