Pixabay.com nuotrauka

Tamsos ir nevilties laikas baigiasi, ir tamsa jau traukiasi, nes tikroji Šviesa pasistatė Padangtę Tyriausiosios Įsčiose ir rengiasi tarsi Jaunikis išžengti iš vestuvių menės. Toks ir yra adventas – džiugus laukimas ryto Aušros, nors aplinkui dar tvyro tamsa.

Šis laukimas matuojamas ne laikrodžio rodyklėmis ar kalendoriaus skaičiais, tačiau širdies ritmu. Tas, kuris myli, žino, kaip nekantru yra laukti to, kurį myli. Tas, kuris slegiamas ligos, su ilgesiu meldžia ir viliasi pagerėjimo. Toks turėtų būti ir mūsų laukimas. Todėl apaštalas Petras mus ragina: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė. Todėl, mylimieji, šito belaukdami, stenkitės tapti jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi.“

Evangelijoje girdime: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia.“ Geroji arba Linksmoji Naujiena (ką ir reiškia Evangeliją) – jos pradžia ir pabaiga ir yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. Nėra kitos Gerosios Naujienos. Visos kitos naujienos prasideda „n“ mažąja.

„Taip pasirodė dykumoje Jonas.“ Šiuo lakonišku sakiniu evangelistas Morkus nusako Pirmtako misiją: pasirodyti, paskelbti, pasitraukti.

Štai tas Džiugiosios Naujienos skelbėjas, kurį regėjo Izaijas. Jonas puikiai atliko savo misiją būti tyruose šaukiančiojo balsu ir Sužadėtinio Bičiuliu. Kaip ir dauguma tikrų pranašų, jis buvo aštrus ir nevyniojantis į vatą; kaip ir dauguma tikrų pranašų, susilaukė atitinkamo gyvenimo galo. Tačiau jam buvo nesvarbu nei jis pats, nei ką apie jį mano, nei kas jo laukia. Jam rūpėjo tik viena – atlikti tai, kam buvo pasiųstas.

Ir mes esame kviečiami būti Džiugiosios Naujienos skelbėjai ir nešėjai. Tačiau kaip dažnai mūsų skelbiama žinia nėra nei džiugi, nei Naujiena, o tik tai, ką norime girdėti patys ar pasaulis.

Tačiau nešti Kristaus, o ne mūsų Linksmąją Naujieną yra tikrasis džiaugsmas, kuriam esame kviečiami šiandien ir kasdien.

Kun. Robertas Urbonavičius