Artėjant Kalėdoms  mokytoja uždavė mokiniams du klausimus:

-Kurie iš jūsų laikote save vargšais? Ir kas turėtų gauti Kalėdų dovaną?

Vaikai, laikę save vargšais, pakėlė rankas.

Miestelis buvo mažas, čia visi vieni kitus pažinojo. Žmonės žinojo ne tik vienas kito vardą, bet ir kas kur gyveno, ką veikė, kas giminės, kiek turi pinigų. Po pamokų mokytoja pakvietė į savo kabinetą Dinį, aštuonerių metų berniuką. Jo tėvai neseniai buvo atvykę iš Afrikos ir niekam nebuvo paslaptis, kaip ši šeima skurdo. Paprašiusi berniuką sėstis, mokytoja paklausė, kodėl jis nekėlė rankos.

Dinis atsakė:

-Nes aš nesu vargšas.

-O kas, tavo manymu, yra vargšai?

-Tie vaikai, kurie neturi tėvų.

Suglumusi mokytoja tylomis įsmeigė akis į vaiką, paskui su juo atsisveikino.

Kitą dieną Dinio tėvas grįžo namo plačiai šypsodamasis. Pasakė, kad pas jį į darbą buvo užsukusi mokytoja.

-Turime labai didžiuotis savo sūnumi,- pridūrė tėtis ir papasakojo mamai, ką mokytoja jam sakiusi.‘

Per Kalėdas Dinis gavo dovaną. Tai buvo dvi poros naujutėlaičių batų: viena pora jam, o kita – sesutei. Vaikai niekuomet nebuvo turėję naujų batų. Tačiau jei net ir nebūtų gavęs dovanos, Dinis žinojo, kad jo šeima – turtingiausia pasaulyje.

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“