Dauguma iš mūsų esame matę komediją „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“, apie piktąjį elfą, kuris nekentė Kalėdų. Tačiau derėtų šį pasakojimą pervadinti į „Kaip Grinčas adventą vogė“, nes jau kurį laiką adventas yra virtęs Kalėdų daugiadieniu, kai komercinis šurmulys palaidojo tikrą šio laikotarpio prasmę ir tikslą. 

Norėdamas teisingai išgyventi adventą, turėtum mėnesį užsidaryti kontempliatyviame vienuolyne, tačiau tai tik išrinktiesiems skirta prabanga. Į pagalbą mums ateina advento liturgija, kuri padeda išgyventi vidinį laukimą ir ilgesį, kuriuo pasižymi šis liturginis laikas.

www.pinterest.com

Šio pirmo, naujo, liturginio laiko sekmadienio skaitiniai kviečia prisiminti, kad išgyvename trūkumą. Visiems kažko trūksta: dažniausiai pinigų, laiko, dėmesio, meilės, ramybės… Tačiau esame raginami išgyventi tikrąjį trūkumą – mums trūksta Viešpaties, trūksta Jo mūsų gyvenime ir darbuose, nes labai dažnai Jo ten neįsileidžiame dėl savo nuodėmingo egoizmo: „Visi mes lyg nevalos tapome, visas mūsų teisumas – lyg suterštas skurlis. Visi mes nuvytę lyg lapai, ir mūsų kaltė tartum vėjas mus neša. Nėra kas šauktųsi tavojo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų, atidavei mus į mūsų kaltybės valdžią“ (I skaitinys, Iz 64, 5–6).

Dienos veja dienas, savaitės – mėnesius ir, esant ant naujų liturginių metų slenksčio, tenka pripažinti, kad kažin ar per šiuos metus padarėme dvasinę pažangą, o jei tokia ir buvo, ją dažnai užgoždavo mūsų kasdienių nuodėmių rutina.

Pirmojo advento sekmadienio Evangelijoje aidi Viešpaties raginimas budėti – tai yra laukti ir trokšti Mokytojo, kuris tik vienas gali pasotinti mūsų širdis ir suteikti mūsų dienoms prasmę. Laukti ir ilgėtis to, kuris ateina tam, kad sustiprintų, atgaivintų ir suteiktų viltį šiame pasaulyje, kuriame jos vis mažiau ir mažiau.

Juk tarp dviejų Viešpaties adventų (atėjimų) – kaip kūdikio Betliejuje ir kaip Teisėjo Laikų pabaigoje – yra ir trečiasis – neregimasis, kai Jis kasdien stoja prie mūsų širdžių durų ir beldžia, kad įsileistume. Tačiau kaip dažnai mūsų pačių nėra namuose…

Šis sudėtingas laikotarpis, kurį visi patiriame, dar kartą paliudija tą tiesą, kad šis pasaulis yra praeinantis. Jis yra tarsi tekantis sraunus vanduo, kurio nesustabdysi. Tik tas, kurio širdis pakelta į Viešpatį, atsilaikys ir išliks.

Adventas – tai metas, kai galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti – tai metas, kai vėl galime šaukti kartu su pranašais: „Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus“ (himnas Veni veni Emmanuel).

Kun. Robertas Urbonavičius

Bernardinai.lt