Šie sekmadieniai vadinami džiaugsmingaisiais (lot. Gaudete ir Laetare – lietuviškai reiškia tą patį). Vietoj violetinės liturginės spalvos, kuri simbolizuoja atgailą, auką ir pasirengimą, naudojama rožinė spalva (tik šiuos du sekmadienius!), kuri išreiškia džiaugsmą bei laukimą.

Šis adventinis raginimas Gaudete („Džiaukitės!“) atsispindi visuose šio sekmadienio Mišių liturgijos tekstuose ir ypač skaitiniuose.

Unsplash.com nuotrauka

Pranašas Izaijas pirmajame skaitinyje paskelbia džiaugsmo Evangeliją, kalbėdamas apie būsimą Mesijo misiją: „Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kuriems skauda širdį, skelbti belaisvių išvadavimo, kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų.“ Galiausiai tą patį įsakmiai pakartoja ir apaštalas Pauliaus: „Broliai! Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje.“

Ir kas iš to? – paklausite. Kuo čia džiaugtis? Kiekvienas iš mūsų sugebėtume pateikti mažiausiai dešimties punktų sąrašą, kodėl negaliu džiaugtis. Vieniems tai būtų mažos algos, pensijos, dideli mokesčiai, blogas darbas ar bedarbystė; kitiems – liga, vienatvė, negalia… tretiems – gal krizė Bažnyčioje ar reformų nevykdymas. O kur dar karas, kuris vyksta šalia mūsų ir, rodos, netrukus atslinks ir pas mus. Galiausiai lietuviškas būdas, kuris nelinkęs nei džiūgauti, nei krykštauti…

Tačiau ne apie tokį džiaugsmą kalba šis sekmadienis. Džiaugsmas, kuris apima tada, kai išpildomi mūsų reikalavimai bei norai, yra laikinas ir priklausomas nuo daugybės faktorių. Evangelinis džiaugsmas, į kurį esame kviečiami, kyla ne iš žmogiškų aplinkybių, kurios greitai praeina, bet iš Viešpaties. Jis yra tas, kuris mus myli, kuris mumis rūpinasi ir kuris visada su mumis.

Štai tikrasis džiaugsmas! Viešpats yra su mumis! Ne kažkur aukštai, toli, bet čia, su mumis, mūsų kasdienybės varguose ir rūpesčiuose. Labai dažnai mūsų nuodėmės ar pasaulio rūpesčiai užtemdo mūsų sielos žvilgsnį, ir mes Jo neatpažįstame. „Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“, – šis Jono Krikštytojo priekaištas, skirtas fariziejams, dažnai tinka ir mums.

Mes turime būti su Dievu, turime įsileisti Jį į savo gyvenimą, atsisakyti nuodėmės ir neteisingo gyvenimo būdo, nes nuodėmėje niekada nėra džiaugsmo ir nebus. Viešpaties džiaugsmas ateina ir į didžiausią tamsą bei sumaištį. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa nesugeba jos užgožti. Tikroji Šviesa jau ateina – būkime šviesos vaikai.

Prašykime Viešpatį malonės ištiesinti savo gyvenimo takus.

Kun. Robertas Urbonavičius