Šv. Simonas (I a.), apaštalas minimas spalio 28 d.

Nereikia jo painioti su Petru, kuris, kaip žinome, prieš tai, kai Jėzus jį pavadino Kefu, irgi vadinosi Simonu. Simonas, apie kurį čia kalbėsime, yra tas, kuris evangelijose vadinamas Kanaaniečiu nurodant jo kilmę arba Zelotu (Uoliuoju), nes galbūt priklausė kraštutinių dešiniųjų zelotų (uoliųjų) grupei, t.y. tų laikų žydų religinei partijai, vienijusiai aršiausius judėjų tradicijų saugotojus, kurie Viešpaties laikais dar nebuvo tiek aršūs, kokie pasirodė per 70 metais po Kristaus vykusį žydų karą.

Evangelisto Mato sudarytame apaštalų sąraše jis įrašytas dešimtoje vietoje, o Morkaus sąraše – vienuoliktas. Apie jo pašaukimą sekti Jėzų nieko nežinome. Apie tai neužsimena nei vienas evangelistas, tad ši spraga daro jį mįslingiausiu iš visų apaštalų. Kai kas jį pavadino daugybės bevardžių apaštalų, kurie savo gyvenimą paaukojo ir tebeaukoja Viešpaties Bažnyčioje arba tęsia kovą tikėjimo frontuose ne dėl savęs, bet dėl Dievo Karalystės triumfo, prototipu.

Kaip ir kiti apaštalai po Sekminių jis be mantos ir pinigų išėjo skelbti Dangaus Karalystės, gydyti ligonių ir raupsuotųjų ar išvarinėti piktųjų dvasių. Istorikas Eusebijas teigia, kad Simonas kitą dieną po tragiško šventojo miesto sugriovimo Jeruzalės soste pakeitė šv. Jokūbą. O Hegezipo (Hegesippus) manymu, pavydėtino amžiaus – šimto dvidešimties metų – sulaukęs apaštalas buvo nukankintas 107 metais valdant imperatoriui Trajanui.

 

Šv. Judas (Tadas) (I a.), apaštalas minimas spalio 28 d.

Nepainiokime jo su išdaviku, neištikimuoju apaštalu Judu Iskarijotu, kuris už trisdešimt sidabrinių pardavė savo Mokytoją ir bičiulį. Dievas turbūt pasigailėjo ir jo, nes neseniai buvo bandymų jį reabilituoti, tačiau ne tiek, jog būtų galima suteikti jam altorių garbę. O šis ant altorių pakylėtas Judas yra kitas apaštalas, dar vadinamas Tadu, t.y. kilnusis, taurusis. Jis yra Morkaus pateiktuose apaštalų sąrašuose, tačiau iš evangelijų apie jo gyvenimą ir apaštalavimą nežinome nieko daugiau, tik vardą. Viename Evangelijoje pasakotame epizode jis pavadinamas Viešpaties broliu, nes stebėdamiesi apie Jėzų sklindančiu garsu nazariečiai pasakė: „Argi jis ne dailidė… ne Jokūbo ir Judo brolis?“

Apokrifiniuose raštuose kalbama apie jo misionierišką veiklą po Sekminių Persijos krašte, kur jis tariamai įkūrė Babilonijos vyskupiją. Kai kurie senovės rašytojai (Origenas ir Tertulijonas) jį laiko Naujojo Testamento visuotinių laiškų autoriumi. Tačiau tokia nuomonė yra gana ginčytina.

Vis dėlto trumpame jam priskiriamame laiške, jis (arba kas kitas jo vardu) be galo griežtai pasisako prieš laisvamanybę, ragina saugotis netikrų mokytojų ir pirmuosius krikščionis kviečia išlaikyti tikėjimo grynumą.

Kaip pasakoja tradicija, šis apaštalas, kuriam teko liūdnas likimas vadintis tokiu pat kaip išdaviko vardu, kaip kankinys mirė kažkuriame jo kaip Gerosios Naujienos skelbėjo ir liudytojo misionieriškos veiklos šalies Persijos mieste.

 

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011