Anuo metu Jėzus bylojo minioms: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su Dangaus Karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“ (Mt 13, 44–46)

DIEVAS, PASLĖPTAS LOBIS

Abu šio sekmadienio Evangelijoje girdimus palyginimus – apie dirvoje paslėptą lobį ir  brangų perlą – vienija mintis apie atradimą. Lobis paprastai būdavo molinis indas, pripildytas aukso ar sidabro monetų, kurį savininkai užkasdavo, kad karo ar svetimšalių invazijos atveju neprarastų savo nuosavybės. Jėzaus laikais Palestinoje tai buvo įprasta, todėl panašių radinių taikos metu pasitaikydavo ne taip jau retai. Jėzaus pasakojime žmogus, atrandantis lobį, susiduria su juo atsitiktinai, kita vertus, perlų ieškotojas brangų perlą aptinka po ilgų paieškų. Pagrindinė mintis, kadangi čia Jėzus kalba apie Dievo karalystę, yra ši: kiekvienam žmogui įmanoma rasti Dievą…

Dangaus karalystė yra tokia: kai ją randi, nebegali jos palikti. Tas, kuris iš tiesų sutinka Dievą, niekada daugiau Jo nepalieka! Dievas mūsų sieloje palieka savo pėdsaką, kurio neįmanoma pamiršti.

Kas yra tas lobis, apie kurį kalba Išganytojas? Tai Evangelija, geroji naujiena, kad Dievas yra Meilė, Tėvas, kuris myli mane, savo vaiką, ir kviečia mane mylėti kitą taip, kaip Jis myli mane. Visi esame perlų ieškotojai, laimės ieškotojai, ir mūsų širdys bus neramios, kol tos laimės nesurasime.

Abu palyginime minimi vyrai daro kažką iš pažiūros beprotiško. Jie abu parduoda viską, kad gautų tai, ką surado. Tam tikra prasme Dievas ir yra skirtas tokiems tariamiems bepročiams, nes Jis prašo, kad Jam atiduotume visą save. Tik tas, kuris bus pasiryžęs viską pastatyti ant kortos, turės viską. Mūsų gyvenimas dažnai būna pripildytas tiek daugeliu dalykų, kad nesinori į tai gilintis, tikintis kiekybe pridengti kokybės stygių. Mes užpildome savo dienas rutina, tais darbais, kuriuos privalome daryti, kad niekada nereikėtų susimąstyti, kas esame.

Kažin, kiek krikščionių gyvenime yra aistros ieškoti tikrojo paslėpto lobio? Kartais susidaro įspūdis, kad visur yra tik paviršutiniškumas, įprotis ir nuovargis… Vargiai mus būtų galima pavadinti aistringais Dievo karalystės ieškotojais. Nepanašu, kad ieškome paslėpto lobio ir stengiamės paliudyti naują, kitokį, gyvenimo būdą.

Tas lobis – tai gyvenimo būdas, mąstymo būdas, santykis su kitais, laikantis Jėzaus iš Nazareto stiliaus. Evangelija apie tai kalba nedviprasmiškai: krikščioniškasis gyvenimas yra gražus nuotykis, o ne vien formalus kodeksų ir įstatymų laikymasis, kad būtume taikoje su savo sąžine ir nusipelnytume rojų. Būkime atviri, daugelis krikščionių tikėjimą laiko elgesio vadovėliu, kurio reikia laikytis, kad į savo gyvenimo taškų kortelę priklijuotų daug lipdukų ir užsitarnautų vietą danguje. Laimei, krikščioniškas gyvenimas nėra toks, nes tai būtų išties liūdna! Tik tikėjimas, tikėjimas į Jėzaus Kristaus Dievą, yra gyvenimą keičiančio susitikimo patirtis, jis pakeičia prioritetus ir suteikia drąsos išgyventi sunkiausius gyvenimo momentus…

Kas mums yra Dievas: lobis, perlas ar tik pareiga?…

Adolfas Grušas