Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“. (Apd 2, 1–11)

DIEVAS MUMYSE

Pasiekėme Velykų laiko pabaigą… Nuo to, paties svarbiausio Sekmadienio praėjo penkiasdešimt dienų. Sekminės – tai graikiškas žodis, reiškiantis penkiasdešimtąją dieną, ir iš tiesų švenčiamos praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų.

Senovės žmonėms „penkiasdešimt“ reiškė laiko pilnatvę. Sulaukęs penkiasdešimties metų senovės Romoje žmogus būdavo atleidžiamas nuo karinės tarnybos, o žydai kas penkiasdešimt metų švęsdavo jubiliejų. Šia prasme Sekminės reiškia tam tikro laiko pabaigą. Istorinio Jėzaus ir jo pasirodymų metas baigėsi, ir prasideda Bažnyčios metas. Atėjo mūsų eilė…

Jėzus, žengdamas į dangų, paprašė mokinius tęsti tai, ką darė Jis pats: skelbti gerąją naujieną apie žmones mylintį Dievą. Tai išgirdę apaštalai buvo išsigandę, nusivylę ir klausė patys savęs: „Kas bus dabar?“

Mes taip pat neretai atsiduriame panašioje situacijoje ir klausiame: „Kas bus dabar?“

Mums reikia pagalbos. Mums reikia Dievo meilės, Šventosios Dvasios! Sekminės kaip tik ir reiškia pasitikėjimą Jėzumi, kalbančiu apie mumyse esančią Dvasią.

Galbūt ne vienas iš mūsų dabar mėgintų prisiminti tai, ką buvo išmokęs, priimdamas sutvirtinimo sakramentą, apie tą Nepažįstamąjį – Šventąją Dvasią, tačiau Dvasiai svarbu, kad Ją atpažintume iš to, ką Ji daro, o ne iš to, kas apie Ją sakoma.

Šventoji Dvasia yra ne daiktas, bet asmuo, buvimas, nes taip pat ir Meilė yra asmuo, buvimas. Mes negalime apibrėžti Meilės…

Sekminių dieną apaštalai padarė kokybinį šuolį. Materialine prasme jie nebematė Jėzaus, kaip anksčiau, tačiau dvasiniu lygmeniu jie turėjo Jį savyje kaip meilę, drąsą, aistrą.

Sekminės – tai kvietimas kiekvienam žmogui materialiąją pusę paversti dvasine. Tiems, kurie turi Dvasią savo širdyse, viskas yra dvasiška. Viskas materialu tiems, kurie nenori savo širdžių kelti aukštyn.

Dvasinis nereiškia: „atsiskyręs, ne iš šio pasaulio“. Kai įsivaizduojame dvasingą žmogų, galvojame apie vienuolį, atsiskyrėlį, visą dieną praleidžiantį maldoje, nebendraujantį su niekuo, išskyrus dvasines būtybes. Iš tikrųjų dvasingas žmogus nėra tas, kuris daug meldžiasi, užsiima religiniais dalykais, lanko bažnyčią ar atlieka daug piligriminių kelionių, bet tas, kuris gyvena tuo, kas  yra jo viduje. Dvasia – tai gyvenimo būdas, kuriuo Dievas gyvena mumyse

Viskas yra materija arba viskas yra dvasia. Tai priklauso nuo to, ką mes matome.

Materija yra duona, kurią dedame ant altoriaus. Dvasia yra tada, kai toje Duonoje matome Kristų.

Materija yra tada, kai rytą  įžvelgiame tik dar vienos dienos darbus. Dvasia yra tada, kai matome dar vieną mums suteiktą galimybę mylėti ir būti mylimiems.

Pats gyvenimas gali būti siaubingai materialus arba nuostabiai dvasinis. Tai priklauso tik nuo mūsų širdies.

Per Sekmines pats Dievas, atrodytų, tampa kitoks. Tai nebe „Dievas prieš mus“, kurį išpažino Senojo Testamento sekėjai, ne tik „Dievas su mumis“, Emanuelis, paskelbtas Naujajame Testamente, bet „Dievas mumyse“. Kaip gražu! Mes tapome Dievo namais!

Nuo tos dienos mes nebedarysime darbų „dėl“ Dievo, bet galėsime daryti Dievo darbus.

Jėzus nebeduos jokių nurodymų, ką reikia daryti, nes Evangelija nėra elgesio instrukcija. Dešimt Dievo įsakymų konkrečiai nurodė, ką turime daryti ir ko nedaryti. Aštuoni krikščioniškieji palaiminimai nurodė kelią, kryptį, kuria turime eiti. Tačiau Dievo Dvasios atėjimas reiškia, kad dabar galime gyventi kaip Dievas!

Būtent ta Dvasia vadovauja Bažnyčiai, nepaisant to, kad žmonės daro viską, kas įmanoma, kad tik Jai sutrukdytų. Galime būti tikri: Dvasia ir toliau dvelks. Reikia tik leisti, kad Ji mums vadovautų…

Adolfas Grušas