Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. Kristaus Žengimas į dangų (Šeštinės)

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 16–20).

DANGUS MUMYSE, mons. A. Grušas

Priartėjome prie Evangelijos knygos pabaigos… Įdomu tai, kad Matas nepasakoja apie Viešpaties įžengimą į dangų, jis netgi nesako, kad Jėzus įžengė į dangų. Jo užrašytoje Evangelijoje – tai atsisveikinimo scena: Jėzus iškeliauja, palikdamas mokiniams paskutinius, svarbiausius, brangiausius savo žodžius.

Šios istorijos veikėjai yra vienuolika apaštalų. Vieno trūksta… Deja, bendruomenė yra žmogiška tikrovė, todėl ji visuomet netobula. Nuodėmė ir išdavystė gali apsigyventi netgi tarp tų, kurie vadina save Jėzaus draugais.

„Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus“… Galilėja – tai vieta, kur Jėzus gyveno savo paslėptą gyvenimą. Būtent čia Jėzus pradėjo savo viešąją veiklą. Todėl Jis nori, kad čia būtų pradėta ir Jo mokinių misija „padaryti mokiniais visų tautų žmones“.

Viešpaties įžengimas į dangų, taip, kaip ir prisikėlimas iš numirusiųjų, yra dogmos, bet kurių, anot apaštalo Pauliaus, „tuščias būtų mūsų tikėjimas“. Drauge tai nesuvokiami reiškiniai, netelpantys į žmogiškąją logiką. Mums derėtų aiškiai pasakyti: prisikėlimą supranta tik tie, kurie myli. Paradoksalu, bet net ateistas gali tikėti prisikėlimu. Žmonės, netgi būdami visiškai nutolę nuo krikščionybės, patyrę meilę, klausia savęs: kokia meilės, kuri nėra amžina, prasmė? Ji turi būti amžina! Tiems, kurie nepatiria duodamos ir gaunamos meilės, prisikėlimas visada ir liks tik sterilia dogma. Mylimas asmuo, net jei jo fiziškai nėra šalia, mums kur kas artimesnis už visus kitus, esančius greta. Tai kasdienė patirtis: artumas atsiranda iš meilės! Kristaus fiziškai nėra drauge, tačiau patyrusiems Jo meilę, Jis visuomet yra kartu. Kas sako, jog tiki tik tuo, ką mato ir gali paliesti, niekuomet nėra patyręs meilės.

Mylėdami patiriame ne tiek tai, ką reiškia „Dievas su mumis“, bet „Dievas mumyse“. Esminis klausimas yra toks: tikiu, kad Jėzus prisikėlė, bet kur ir kaip galiu tai patirti konkrečiai? Tai iš tiesų vyksta mūsų gyvenime, čia ir dabar, mūsų Galilėjoje. Jėzus neišnyko, bet ir toliau gyvena mūsų gal kartais mažose ir nykstančiose bendruomenėse. Jėzus įžengė į dangų, tačiau apie tai negalime mąstyti tomis kategorijomis, kurių galbūt buvome mokomi katekizme. Dangus šia prasme turi simbolinę reikšmę. Jėzus prisikėlė ir stovi tarp savųjų. Galime sakyti, kad mes esame Dievo dangus, nes kur yra meilė, ten yra Dievas.

„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“…  Prisikėlusysis neprašo apaštalų nei puošti kapo, nei gausinti laisvalaikio pramogų, juo labiau rengti švenčių. Jis prašo juos tęsti Žodžio tarnystę, kuri buvo Jo paties pagrindinė veikla, žadinanti tikėjimą žmonių širdyse.

Krikščionybė – tai tikrumas, kad visomis dienomis ir visuose dalykuose yra Kristus. Jėzus palieka žemėje nedidelę grupę išsigandusių ir sumišusių žmonių, kuriuos evangelistas apibūdina taip: „Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo“. Jiems ir mums Jėzus patiki pasaulį, nes tiki žmogumi.  Jis tiki mumis labiau, nei mes patys savimi.

Mums Viešpats patiki Evangeliją, tarsi lobį, saugomą trapiuose moliniuose induose. Kelias į dangų yra nusileidimas į žemę: toks buvo Dievo Sūnaus išėjimas, toks kelias siūlomas ir mums. Tradiciškai sakoma, kad dvasinis gyvenimas yra kelias, kuriuo einant galima kilti vis aukščiau ir arčiau Dievo. Tačiau atrodo, kad pats Dievas apvertė šį požiūrį aukštyn kojomis. Esame kviečiami būti regimu Prisikėlusiojo atvaizdu, patikimais susitikimo, pakeitusio mūsų gyvenimą, liudytojais.

Tiesą sakant, Evangelija nėra baigta. Mūsų bendruomenės, gyvenančios Kristumi, yra tebesitęsianti Evangelija. Mes esame Evangelija, jei toliau kalbame ir darome tai, ką Jėzus sakė ir darė. Kiekvieno iš mūsų asmeninė istorija yra penktoji Evangelija…

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-05-20

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt