Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“

Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. (Jn 11, 1-45).

DIEVAS VISUOMET ATEINA LAIKU

Pasakojime apie Lozorių dalis, skirta žmogaus sugrįžimo į gyvenimą stebuklui, yra labai trumpa. Kur kas daugiau vietos skiriama Jėzaus pokalbiams su mokiniais bei Lozoriaus seserimis: Morta ir Marija. Tie pokalbiai atskleidžia klausytojams svarbiausią žinią apie tai, kokią vietą Dievas užima žmogaus susitikime su mirtimi.

Mirtis yra akimirka, ji ateina staiga, o kitą akimirką jau būna įvykusi, palikdama po savęs sunaikinimą, taip, kaip neseniai praėjusi, o kai kur ir dar tebesitęsianti pandemija, nusinešusi tiek daug aukų. Susidūrusiems su mirtimi lieka tik su pačia esme susiję klausimai, kurie įsiskverbia į mūsų širdis, kupini skausmo, pykčio, bet drauge ir vilties…

Jėzui buvo pranešta, kad Jo draugas miršta, tačiau Viešpats nusprendžia neskubėti prie ligonio lovos, nes, anot Jo, „šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei“.

Yra dalykų, kurių svarbos ir prasmės, jiems ištikus, nesuvokiame, netgi dar daugiau: matome tik neigiamą pusę. Vien tik Jėzus mirties akivaizdoje moka prabilti būsimuoju laiku: Jis įsikiša nei per anksti, nei per vėlai, bet tinkamu laiku, būtent, tada, kai įmanoma žmogų ištikusį išmėginimą paversti Dievo ištikimybės patirtimi.

Tai kartu ir pasakojimas apie rūstų išbandymą, kurį turėjo atlaikyti Jėzaus ir Lozoriaus šeimos draugystė. Kas žino, ką turėjo pagalvoti sunkiai susirgęs Lozorius, nematydamas šalia savęs savo draugo? Galbūt per jo galvą praskriejo abejonė, kad jis nenusipelnė Mokytojo dėmesio, kad nėra vertas šalia turėti Tą, kuris, kaip Lozoriui buvo gerai žinoma, pasižymėjo ypatingu jautrumu vargstantiems ir gydė ligonius? Ta Lozoriaus tyla vėliau išsiliejo Mortos priekaištais: „Jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs!“ Tai nuoširdus balsas tikinčiojo, kuris jaučiasi privaląs išrėkti Viešpačiui netekties skausmą, bet vis tiek nesiliauja Juo tikėjęs. Morta laikosi įsikibusi žemiškos vilties, nes dar nežino, kad gyvenimas, kurį gali suteikti Bičiulis, yra gyvenimas, kuris nemiršta. Tai amžinasis gyvenimas, prasidedantis jau čia, šioje žemėje. Ji labai menkai tesupranta Jėzaus atsakymo prasmę: „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“, tačiau tuojau išpažįsta visišką tikėjimą Jėzumi, tuo visiems parodydama, kad mokinio kelionės esmė yra ne tai, kiek mes suprantame slėpinį ar ką darome dėl Dievo, bet mūsų besąlygiškas prisirišimas prie Kristaus.

Paskui Morta eina kviesti Marijos: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Marija, kitaip nei jos sesuo, į brolio mirtį sureagavusi susijaudinimu ir raudomis, užsidarė tyloje ir sustingime, tarsi brolio mirtis būtų buvusi jos pačios mirtis. Jėzaus žodis jai yra kvietimas į gyvenimą, ir evangelistas čia vartoja tuos pačius veiksmažodžius, kuriais vėliau aprašys Jėzaus prisikėlimą: išėjimas iš mirties namų susitikimui su Viešpačiu.

Marijos ir susirinkusių žydų rauda užkrečia taip pat ir Mokytoją. Jėzaus verksmas yra kažkas nuostabaus: tai dieviškosios ašaros, kurios drėkina mūsų žemę ir ją apvaisina. Tai žinojimas, kad tada, kai mes verkiame, Dievas verkia kartu su mumis. Tai tikrumas, kad nė viena ašara nėra išliejama veltui, ir kad verksmas gali tapti šokiu. Šia prasme visiškai natūraliai suskamba Jėzaus įsakymas nuristi akmenį nuo kapo angos: dangaus Tėvas per Sūnų nori išlaisvinti savo vaikus nuo visko, kas slegia jų širdis.

Po kokiu kapo akmeniu slypi autentiškiausia mūsų dalis? Šiandienos visuomenėje, kurioje įprasta atrodyti sėkmingiems, jauniems ir gražiems, kyla rizika nuslėpti tiesą apie tikrąsias mūsų mintis ir jausmus. Žmonėms tenka iš naujo mokytis priimti ir išpažinti savo normalumą, susidedantį iš trapumo ir nuodėmės, bet dar labiau iš meilės protrūkių, kuriuos taip pat reikia mokėti drąsiai pripažinti ir parodyti.

Viešpaties kvietimas: „Lozoriau, išeik!“ – tai Dievo balsas, suskambantis toje mūsų būties dalyje, kurią laikėme mirusia, neverta meilės, kurioje, mūsų įsitikinimu, mūsų niekas niekada negali aplankyti. Kaip tik ten yra ta vieta, kur nori patekti Viešpats ir prikelti mumyse slypintį Lozorių. „Rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule“ – visa tai, iš ko Jėzus liepia išvaduoti į gyvenimą grįžusį žmogų, liudija, kad tikėjimu gimstant naujam gyvenimui mes esame išlaisvinami iš visų ryšių su blogiu, su kuriuo buvome susiję. Tada nukrinta ir kaukės, kurias dėvėjome iš baimės ar veidmainystės prieš kitus ir save pačius…

Šio sekmadienio Evangelija – tai žodžiai apie amžinybę ir viltį. Jų klausydami mes ir bandome rasti atsakymą į klausimą: kur gyvena mūsų viltis?…

Adolfas Grušas