Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“.

Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.

Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. (Jn 9, 1. 6–9, 13–17, 34–38)

PER ŽMOGŲ Į DIEVĄ

Mons. Adolfas Grušas

Jėzaus kelias veda nuo Sicharo šulinio iki Siloamo tvenkinio. Keičiasi vieta, bet ne žmonės, kuriems visuomet reikia tikėjimo šviesos…

„Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį“…

Šio sekmadienio Evangelijos skaitinio herojus yra paskutinis žmogus mieste, aklas elgeta, tas, kuris nieko neturi, niekam nieko negali duoti. Jėzus sustoja dėl jo, nes pirmasis Viešpaties  žvilgsnis į žmogų visada yra nulemtas žmogaus kančios.

Jėzaus žvilgsnis visuomet buvo nukreiptas į anapus, nes taip žvelgia meilė. Jėzus žvelgė į Levį ir matė jame ne vagį ir apgaviką, bet pasitikėjimo vertą žmogų. Jairo, Kafarnaumo sinagogos vyresniojo namuose visi matė mirusį vaiką, o Jėzus pamatė miegančią mergaitę. Svetimavusioje moteryje visi mato mirties vertą nusidėjėlę, o Jėzui ji yra laisvės vertas žmogus. Jam plaunančioje kojas prostitutėje Jis mato šventąją, o, stovėdamas prie Lozoriaus kapo, jau regi savo prisikėlusį draugą…

Gera žinoti, kad Dievas taip žvelgia ir į mus. Jei mes, sąžiningai vertindami save, žvelgiame į savo sielą, dažnai randame ten tik tamsą, o Dievas paprasčiausiai žvelgia į mus, kaip į mylimus vaikus, kurie per savo kvailumą padaro nuodėmes. Galbūt, jei pažvelgtume į save Dievo akimis, taip pat išmoktume save priimti, šiek – tiek labiau save mylėti, šiek – tiek labiau gerbti ir taip perkeistume savo gyvenimą.

„Pamatė žmogų, aklą gimusį“… Mes nesame blogi, bet tiesiog akli.

Aklasis nežino, kur yra; jis prarado savo kilmės vietą ir net nežino, kur eina:  neturi tikslo, neturi vietos, kur galėtų pailsinti savo širdį. Šioje egzistencinėje tamsoje jis klumpa, krinta, keliasi, griūva; jis painioja blogį su gėriu, elgiasi nedorai, manydamas, kad tai padės jam išlikti. Labai dažnai mes elgiamės blogai todėl, kad esame susipainioję, ir, kaip aklasis suklystame rinkdamiesi savo tikslus.

Tad leiskime Jėzui pažvelgti į mus. Pajuskime Jo žvilgsnį net ir savo tamsoje.

„Jėzus spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis“. Šiuo veiksmu, primenančiu Biblijos pirmuosiuose puslapiuose aprašytą žmogaus sukūrimą, Jėzus įvykdo naują kūrybos aktą: žmogus – tai Dievo dangus, kuris vis dar vaikščioja šia žeme. Kūrimas neįvyko kartą ir visiems laikams, bet nuolat tęsiasi. Tęsiasi mano paties kūrimas, ir mes visi, kaip molis, esame puodžiaus rankose. Atiduokime savo gyvenimą į Dievo rankas. Mes, akli meilės elgetos, su Dievu kuriame savo gyvenimus.

„Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“,- sako aklajam Jėzus. Jėzaus gestas akimirksniu nepagydė aklojo, Jo veikimas nėra stebuklingas ar automatiškas, bet reikalauja aktyvaus pagydytojo dalyvavimo. Jei aklasis nebūtų sutikęs eiti prie Siloamo baseino ir nusiprausti, jis būtų likęs tik aklasis su pilnomis purvo akimis! Bet aklasis ten eina. Jis dar netiki, bet pradeda pasitikėti…

Niekada neturėtume pamiršti, jog pirmuosius žingsnius tikėjimo kelyje žengėme todėl, kad pasitikėjome: savo artimaisiais, draugais, įsileidome Dievą į širdį…

Evangelija nėra teorija. Evangelija yra gyvenimas, o gyvenimas yra pasitikėjimas… net ir tais momentais, kai norėtųsi daužyti galvą į sieną.

„Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus“…

Aklajam pagijus prasideda bėdos. Pradedama apklausa. Kyla aršios diskusijos: kas jį išgydė? Kodėl? Ir kodėl per šabą?

Religinei institucijai nerūpi žmogaus gėris, jai vienintelis vertinimo kriterijus yra įstatymo laikymasis, ir kartais tai atneša begalinį liūdesį. Norėdami apginti doktriną fariziejai neigia įrodymus, gindami įstatymą, jie neigia gyvenimą. Nors jie ir viską žino apie taisykles, tačiau nieko neišmano apie žmogų.

Fariziejai kartoja: „Garbė Dievui, kad laikomasi Įstatymo!“

Tačiau ne… Tikroji Dievo šlovė yra pakilęs elgeta, praregėjęs žmogus, kuris tokiu būdu atranda tikėjimą.

Buvęs aklasis iš pradžių apibūdina Jėzų kaip žmogų, paskui kaip pranašą, paskui paskelbia Jį Dievo Sūnumi. Tikėjimas – tai laipsniškas nušvitimas, tai mūsų daromas žingsnis po žingsnio gyvenimo kelyje. Gali prireikti daugybės metų, kad galiausiai sugebėtume skelbti, jog Jėzus yra Viešpats.

„Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk“…

Lauke pagydytasis randa Jėzų, kurį irgi daug kas nori išmesti iš istorijos. Tačiau dabar jis mato. Ir tiki…

Mes taip  pat galime kiekvieną savo ir kitų ribotumą paversti išgelbėjimo, bendrystės ir šviesos vieta. Priimdami save kaip bendrystės su Dievu vietą ir galimybę, išmoksime ir kitus žmones priimti, kaip atleidimo ir šventės vietą, o tada patirsime Dievą.

Ateisime į tikėjimą…