Anuo metu Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ Tuo metu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto. Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Mat žydai nebendrauja su samariečiais. Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“ Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, tai yra Dievo Pateptasis – Kristus. Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį.

Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“ Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“ (Jn 4, 5–15)

TAI, KAS IŠLIEKA

Samarietė, kuri karščiausią dienos valandą išėjo iš namų pasisemti vandens, gerai žinojo, kad pakeliui ar prie šulinio ji nieko nesutiks, nes tuo metu visi jau bus grįžę namo, ir todėl galės pasisemti vandens, nebijodama sulaukti smerkiančių ir kaltinančių žvilgsnių. Vis dėlto ta diena buvo ne tokia, kaip daugelis kitų: samarietei atėjus prie šulinio, ten sėdėjo žmogus…

Ko gero, moteris pasijuto nejaukiai, bet jai reikėjo vandens ir, nuėjus tokį atstumą, tikrai negalėjo pasukti atgal. Ji nežinojo, kas yra tas keleivis, ir ką jis veikia prie šulinio. Nesuprantamas buvo ir jo noras užmegzti kalbą, iš kurios tuojau pat tapo aišku, kad tai žydas, todėl moteris dar labiau pasimetė: žydai nebendraudavo su samariečiais, jausdamiesi pranašesni, nekalbėjo su jais, tuo labiau, jei tai buvo moteris.

Jėzaus prašymas buvo labai paprastas: „Duok man gerti“, ir šie žodžiai tarsi pramušė nepasitikėjimo sieną. Samarietė vis dar nežino, su kuo kalba, nepažįsta Jo, tačiau supranta, jog Jis ne toks, kaip visi; Jis nežiūri į jus iš aukšto, bet žvelgia į akis. Atrodo, kad Jo nedomina kūnas, bet žodžiai taikosi tiesiai į širdį. Jis kalba apie „Dievo dovaną“ ir „gyvąjį vandenį“, tvirtindamas, kad Jam žinoma šių dalykų paslaptis.

Samarietė sumišusi… Ko gero, šis keleivis drįsta lyginti save su tautos tėvu Jokūbu, „kuris paliko tą šulinį?” Bet kas tas gyvasis vanduo, kai čia yra tik šulinys, kuriame susirenka po žemės paviršiumi esantis vanduo, nepasižymintis visada tekančio šaltinio gaiva? Išgirdęs šias moters abejones, vyras nesitraukia, toliau tvirtindamas, kad Jo siūlomas vanduo numalšina bet kokį troškulį; jį geriant, jis žmoguje tampa „versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.

Dabar moteris jau nieko nebesupranta, bet jaučiasi nenugalimai traukiama prie šio paslaptingo žmogaus, nes Jis atveria iki tol dar neregėtus horizontus. Ji nesupranta, bet pasitiki Juo ir, norėdama sužinoti Jo paslaptį, pradeda prašyti: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Net keista: pradžioje vandens prašė pakeleivis, o dabar su tuo prašymu į Jį kreipiasi samarietė. Nuo šiol ji nebeieškos liguistos meilės, kurios iki tol prašydavo tai vienur, tai kitur, taip ir nerasdama ramybės. Dabar ją domina tik paslaptingasis vanduo.

Staiga kerai tarsi nutrūksta: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Praeitis, iš kurios moteris, rodos, niekada negalės išsilaisvinti, praeitis, pančiojanti dabartį… Net Jis, kuris atrodė kitoks, rodo pirštu ir nebežinai, ar ateis diena, kai tau nereikės savęs gėdytis?

Vis dėlto pasirodo, kad ir šioje prakeiktoje istorijoje galima sukurti kažką naujo. Jėzus pripažįsta, kad moteris savo gyvenime padarė daug klaidų, tačiau dabar turėjo drąsos pasakyti tiesą: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. O kur yra tiesa, ten yra ir Dievas. Kas tai supranta, savo sieloje atveria plyšį, pro kurį gyvasis vanduo gali sruventi į jo vidų. Dievo neįmanoma uždaryti ant kalno ar šventykloje. Jis gyvena širdyse tų, kurie ieško tikrosios meilės.

Mes nuolat trokštame meilės, ir jos mums niekada neužtenka. Trokštame tikros, laisvos, nesavanaudiškos meilės ir kenčiame, kai nesijaučiame mylimi, kai nesulaukiame tų mažų, paprastų, kasdienių gestų, kuriais paprastai išreiškiama meilė. Tai dar geriau supratome pandemijos metu, kai negalėjome apsikeisti bučiniu, apkabinimu, rankos paspaudimu. Mums to labai trūko, taip trūko, kad pradėjome galvoti, kaip rasti alternatyvių būdų pasakyti vienas kitam, jog mylime vienas kitą. Tai ir yra tikroji Dievo dovana – Jo Meilė, vienintelė, galinti numalšinti troškulį, kurį nešiojamės savyje, ir padidinti mūsų meilę… amžinajam gyvenimui. Tada, kai peržengus egzistencijos ribą, tikėjimas ir viltis nebebus reikalingi, išliks vienintelė meilė, nes mūsų kelias veda ten, pas visos meilės Šaltinį…

Adolfas Grušas