Anuo metu Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“. (Mt 17, 1–9)

MŪSŲ ATSIMAINYMAI

Evangelisto Mato žodžiai apie „aukštą kalną“ kelia šypseną. Visi, buvusieji Izraelyje, žino, kad Taboro kalnas, tradiciškai laikomas Jėzaus atsimainymo vieta, lyginant su kitomis šalies viršūnėmis, tėra aukštoka kalva. Tačiau Biblijos kalboje kalnas visuomet yra Dievo apsireiškimo vieta, ir Taboro reikšmės krikščioniškajam paveldui nubraukti neįmanoma.

Trumpai tariant, Biblijoje kalnas yra ne tiek konkreti vieta, kiek Dievo buvimą išreiškiantis teologinis matmuo.

Jėzus ir trys apaštalai susikaupę kopia aukštyn… Reikia manyti, kad mokinių galvose vienas po kito kilo klausimai: „Kur mes einame“? „Ką Jėzus nori mums pasakyti“? „Kodėl tik mes trys“? Iki šio įvykio iš esmės viskas mokinių būryje klostėsi gerai, kol Jėzus nepradėjo jiems kalbėti apie kryžių. Ši pranašystė sukėlė nerimą ir pasipiktinimą, o Simonas Petras net pabandė atkalbėti Jėzų nuo tokio likimo. Kaip tik todėl Jėzus ir atsivedė juos ant Taboro kalno, kur, kaip rašo evangelistas, „atsimainė jų akivaizdoje“.

Atsimainydamas Jėzus tarsi pasakė apaštalams: „Štai kas aš esu! Štai kas yra Tas, kuo jūs sekate! Pakeiskite savo žvilgsnį. Nesustokite ties paviršiumi. Ten, kur jūs matote tik skausmą, aš matau šlovės ženklus. Drąsos, mano bičiuliai!”

Simonas vėl nesusilaikė nuo šėtono vaidmens: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Matydamas Jėzų su Moze, atstovaujančiu Įstatymą ir žymiausiu pranašu Eliju, Petras vadina Jėzų „rabi“, mokytoju. Jo nuomone Mesijas yra tas, kuris laikosi ir moko Įstatymo. Reiktų pasakyti, kad Petras iš tiesų turėjo talentą prabilti netinkamu laiku netinkamoje vietoje…

Jau vėliau Petras savo kailiu patirs, kad Jėzaus atneštos Evangelijos žinios – „jauno vyno“ neįmanoma sutalpinti senųjų religinių struktūrų „senuose vynmaišiuose“. Artintis prie Viešpaties, naudojantis įprastomis religinėmis kategorijomis, neįmanoma. Jo akivaizdoje kiekvienas įstatymas tampa neadekvatus.

Mes irgi, kaip Petras, sugaištame labai daug laiko pritaikydami revoliucinę Evangelijos žinią savo struktūroms, beviltiškai mėgindami ją sutalpinti savo mąstyme. Beprasmiška apgaudinėti save: tikroji Evangelijos naujiena yra didesnė už tradicinį religinį mąstymą, sudarytą iš šventų įpročių ir nuolatinio pasikartojimo.

Rizikinga išgyventi savo tikėjimą, susitelkiant į tai, ką turime padaryti dėl Dievo, nes krikščionybė yra geroji naujiena apie Dievą, kuris miršta už mus, atiduodas save už mane.

Mums, kaip ir Petrui, yra pakankamai sunku priimti beprotišką Dievo meilę…

Petrą žavi nuostabus reginys, jis norėtų juo mėgautis, visiškai netrokšdamas sugrįžti prie kasdienybės rūpesčių. Jis stengiasi užfiksuoti akimirką, sustoti, nors iš tikrųjų Jėzus šaukia žmogų į kelionę, kai iš šlovės einama į skausmą, ir išaukštinimas ateina per išmėginimą.

Šio sekmadienio Evangelijoje mėginama atsakyti į klausimą, kas iš tiesų daro žmogų laimingu. Juk Atsimainymas – tai žvilgsnis į tuos dalykus, kuriuos galima pamatyti tik širdimi. Neatsitiktinai tarp Jėzaus palaiminimų skamba ir šis: „Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie regės Dievą“. Tiems, kurių širdis tyra, viskas yra tyra, ir jie mato Dievą visame kame, net skausme ir mirtyje. „Petrai, – tarsi sako jam Viešpats, – pažvelk į kryžių kitu kampu! Kaip ir pranašai, įžvelk Dievo kelią istorijoje.“

Trys apaštalai „labai išsigando“. Ekstremalūs džiaugsmo ar liūdesio išgyvenimai visuomet sukelia mumyse baimę, išgąstį, tačiau net ir tada mums kalba Dievas. Reikia klausytis ne baimės, bet to, kas slypi už jos. Reikia klausytis ne savo minčių, bet to, kas jas pranoksta. Kai kurios mūsų gyvenimo akimirkos yra tikros atsimanymo akimirkos, ir  jos skirtos ne tam, kad gyventume gailėdamiesi, bet, kad susitaikytume su neišvengiamais sunkumais, su kuriais dar susidursime.

Mūsų atsimanymas prasideda tada, kai nustojame klausytis savęs, savo baimių, nerimo ir pradedame klausytis Dievo balso, kviečiančio išeiti iš savęs, dovanoti gyvybę, svajoti plačiai, nebijoti. Tai didžioji Atsimainymo pamoka: prisiminti šviesą, kai tamsu, ir išmokti įsiklausyti į tai, kas svarbu, nepaisant baimės, siūlančios žodžius be perspektyvos.

Mes dažnai ieškome regėjimų, domimės tikrais ir abejotinais apsireiškimais. Evangelistas Matas mums primena, kad tai, kas svarbu, ko pakanka, yra Jėzus, Dievo Sūnus. Klausydami Jo, mes tampame panašūs į Jį.

Adolfas Grušas