„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.  Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.

„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.

 „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą“.

„Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“.

 „Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“. (Mt 5, 17–37)

ŽODIS, KURIS IŠLAISVINA

Izraelitams Mozės Įstatymas visuomet reiškė kelią, einantį iš Dievo širdies ir leidžiantį būti Jo akivaizdoje. Visi žinojo, kad šis kelias buvo duotas tautai tam, kad ji galėtų gyventi, laikydamasi Sandoros su Viešpačiu, atsiliepdama į Jo geranoriškumą ir išsaugodama savąją tapatybę.

Vis dėlto Jėzus pasirodė esąs viduje laisvas, vertindamas Įstatymą. Tuo Jis papiktino Rašto aiškintojus, kurie mokė Įstatymo normų, ir fariziejus, besistengusius skrupulingai vykdyti gautus įsakymus. Jėzus aiškiai sako: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“. Jis vadovaujasi ką tik paskelbtų Palaiminimų dvasia, kuri atskleidžia Sūnaus širdies mintis, drauge radikaliai pakeisdama požiūrį į teisingumą, kai teisinga yra tai, kas nukreipta į meilę ir Karalystės viltį.

Drauge Jėzus užtikrina: „Nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo“. Originalus Evangelijos tekstas čia kalba apie mažiausius ženklus žydų raidyne, – jie gali atrodyti nepastebimi žodžių sraute, kurį mums pateikia Biblija, tačiau Mokytojas tvirtina, kad, norint būti didžiu, reikia pradėti nuo mažiausių dalykų. Tai jų mes negalime niekada pamiršti, ir esame įpareigoti kiekvieną jų perduoti kitiems, nes per šiuos „mažiausius paliepimus“ mokomasi ištikimybės Dievui ir artimui, kurie yra naujojo meilės įstatymo pradžia ir pabaiga.

Toliau Evangelijos tekste susiduriame su keturiomis antitezėmis, kuriomis Jėzus atskleidžia autentišką Mozės nurodymų, per tą laiką tapusių žmogų nuvertinančių draudimų sąrašu, prasmę. Viešpačiui naujai ir galutinai išaiškinus pateiktus draudimus, juose brolio, tikrojo teisingumo gavėjo, veidas tampa „aukštesnis“ už Rašto aiškintojų ir fariziejų nuomonę. Būtent vidinis gyvenimas, aplankytas Palaiminimų šviesos, leidžia savo artimą suvokti, kaip meilės objektą.

Neužtenka nežudyti, bet būtina suvaldyti pyktį ir vengti gėdingų išsireiškimų, jausmai ir žodžiai, sklindantys iš mūsų lūpų, turi nešti pamokymą ir atskleisti širdies troškimą apgaubti kitą žmogų švelnumu. Net „mūsų auka prie altoriaus“ nėra maloni Dievui, jei prieš tai nesusitaikome su savo broliu. Faktiškai Jėzus nepasakė nieko stulbinančiai naujo, nes iš tiesų ir pranašai mokė, kad garbinimas gali virsti didžiausia stabmeldyste, jei jis tampa būdu jaustis teisiam prieš Dievą, neprisimenant pareigos būti teisingu artimo atžvilgiu.

Meilė, bendrystė yra tokia būtina, kad Jėzus pasitelkia šiurkščius įvaizdžius, kaip, pavyzdžiui: sargybinių, kalėjimo, apmokėjimo „iki paskutinio skatiko“, kalbėdamas apie tuos, kurie išsisukinėja nuo paliepimo „kuo greičiau susitarti“. Šiuo atveju reikia rasti ne kokią nors gudrybę, kaip apeiti žmogaus įstatymus ir gauti abipusę naudą, bet pradėti eiti „kartu“, visą savo gyvenimą suvokiant kaip susitaikymo su kitu žmogumi kelią.

Kalbėdamas apie svetimavimą, Kristus taip pat kreipia mintis į dvasinį lygmenį. Meilės išdavystės šaknys kyla iš nešvaraus troškimo, todėl, Viešpaties žodžiais tariant, būtina šalinti blogį iš pat šaknų, atpažįstant pagundos pradžią, neslepiant jos nuo savęs ir nesumenkinant. Šiais laikais, kai žmonės nuo „meilės visiems laikams“ pereina prie „meilės, kol ji trunka“, Kristaus žodžiai yra kvietimas puoselėti pasiaukojančią meilę, priimamą ir nešamą kartu, nes kitaip tenka kalbėti apie „vidutinišką“ meilę, kuri anksčiau ar vėliau sužlugdo žmones.

Bene paveikiausiai skamba Viešpaties sugrįžimas prie dviejų mūsų žodžių: „taip“ ir „ne“… Balta ir juoda… Kiek daug gero padarome, mokėdami tinkamu laiku pasakyti tikrą žodį! Netiesa, kad žodžius išnešioja vėjas: kai kurie žodžiai patenka į vidų ir turi galią kurti arba griauti. Tik tikrasis žodis ateina iš Kristaus, kuris yra Tiesa ir turi galios pamokyti.

Kristaus, kuriame viskas yra tik „taip“…

Adolfas Grušas