TAI, KAS KEIČIA GYVENIMĄ

„Kas aš esu?“ Šį klausimą, susijusį su asmens tapatybės problema, mes paprastai pradedame sau užduoti paauglystėje. Dauguma tuo ir apsiriboja, toliau nebeieškodami atsakymo, bet kai kuriems tai gali tęstis iki pat jaunystės ir net vėliau, ypač, jei žmogus neatranda savojo „aš“, galinčio įprasminti šias paieškas.

Krikščioniui, kuris irgi yra šaukiamas į savosios tapatybės paieškas, tokiu keliu ir tiesa labiau, nei bet kada tampa Viešpats Jėzus. Jis ne tik parodo mums Tėvą, bet savo įsikūnijimu apreiškia žmogų žmogui. Kristus, pats gyvenimas, skelbia, kokia yra mūsų egzistencija: „Jūs žemės druska… pasaulio šviesa“. Jei ne šie Viešpaties žodžiai, tikrai niekada nebūtume pagalvoję, jog mes, mūsų gyvenimas turi tokią didelę reikšmę, kad mes, kaip druska ir šviesa, galime įtakoti pasaulio istoriją.

Visa tai Jėzus patvirtino savo Palaiminimuose. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų norėtume palikti savo pėdsaką ten, kur gyvename, tačiau labai dažnai dėl savo egoizmo ir daugybės kitų mums būdingų silpnybių viską sugadiname. Druska, be daugelio kitų savo funkcijų, atlieka ir tai, kad apsaugo maistą nuo gedimo. Tokiu būdu šis palyginimas parodo, kad mums negresia pavojus sugadinti daiktus ir žmones, kol esame Jame. Santykio su Kristumi pastovumas taip pat įgalina mus suteikti „skonį“ visam tam, prie ko prisiliečiame. Tai didžiulė tikinčiam žmogui patikėta atsakomybė. Jis yra įpareigotas savo tikėjimo liudijimu paliudyti grožį, slypintį kūrinijoje, ir parodyti, kad visame kame slypi meilė, dovana, mums nuolat primenanti Kūrėjo buvimą.

Jei krikščionis nebepadeda žmogui – sau ir kitiems – susitikti su Dievu per gyvenimo įvykius, tai reiškia, jog jis išdavė savo pašaukimą. Toks krikščionis nebeatlieka savo funkcijos pasaulyje ir, kaip druska, kuri, jei „išsidvoktų,… niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“. Todėl, jei šiandien žmonės mūsų nepriima rimtai ar net blogai elgiasi su mumis, anaiptol ne visada tai nulemia kitų žmonių širdies kietumas. Ko gero veikiau tektų kalbėti apie mūsų nenuoseklumą, apie tikėjimą, kuriame buvo per daug gerų ketinimų ir labai mažai gailestingumo darbų.

Mes taip pat esame raginami būti šviesa tiek viešojoje, tiek asmeninėje plotmėje. Jėzus tvirtina, kad mes visada esame šviesa, kad ir kur būtume, kad ir kokią funkciją atliktume. Tai, kas jungia šiuos du gyvenimo aspektus, yra buvimas aukštai: „ant kalno… pastatytas į žibintuvą“. Krikščionis išlieka aukštumoje ne tada, kai jam viskas sekasi ir jis tuo didžiuojasi, bet tada, kai kartu su Jėzumi užlipa ant kryžiaus: tada jis tampa šviesa, nes spindi ta pačia Velykų šviesa. Ant kryžiaus jis tampa gyva Velykų žvake, ženklu žmonėms, kurie, žvelgdami į jį, atiduos „šlovę Tėvui“.

Jėzus sulygina savo sekėjus su druska ir šviesa ne šiaip sau. Jis kalba apie tikrovę, kuri ištirpsta ir spinduliuoja: taip tikintysis atranda savo tapatybę nuolatinėje ir dosnioje savęs dovanoje. Užtenka paragauti šaukštą nepasūdytos ar persūdytos menkavertės sriubos, kad atmestume visą patiekalą, užtenka minutei išjungti elektros srovę, kad susilauktume protestų: štai kodėl krikščionis nė akimirkai negali atsisakyti savo pašaukimo ir misijos, nes, taip elgdamasis, prarastų save.

Jėzus sugretina šiuos du simbolius. Reikia šviesos, kad pamatytume, kiek druskos reikia įberti. „Mes“ – tai druska ir šviesa: esame kviečiami į gilią ne tik asmeninę, bet ir į krikščionių bendruomenės vienybę su Dievu ir vienų su kitais, kuriems skirta užduotis liudyti.

Šiandien Bažnyčioje netrūksta pranašų, tačiau, kai skundžiamės, jog esame nesuprasti, kad mūsų niekas nepriima, kyla įtarimas, jog mums visiems stinga broliškos meilės ir Palaiminimų dvasios, autentiškos druskos ir šviesos, apie kurią kalbėjo Viešpats…

 

(Mons. A. Grušas)