Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų’“. Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenis’ “.  Jėzus jam atsako: „Taipogi parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’ “. Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didingumą, taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane“. Tada Jėzus atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’ “Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. (Mt 4,1 – 11)

ĮVEIKTI PAGUNDĄ

Mons. A. Grušas

Jėzus yra kupinas per Krikštą gautos Šventosios Dvasios galios, ir būtent Dvasia nuveda Jį į dykumą, kad būtų velnio gundomas.

Dykumoje Viešpats jautė visą visų laikų žmogaus skausmą ir abejones, bet nenusigręžė nuo Tėvo veido

Pasakojimas apie gundymus pradedamas pastaba: „Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas“. Kam Jėzui reikėjo tokio ilgo pasninko? Kiekviena motina pasakytų savo vaikui, kad toks nesirūpinimas savimi veda prie jėgų susilpnėjimo, tuo tarpu, susidūrus su pikčiausiu žmonijos priešu, reikia ne vien dvasinių, bet ir fizinių jėgų. Akivaizdu, kad Jėzus, solidarizuodamasis su mumis, nori iki galo patirti žmogiškąjį silpnumą ir patirti tą neatidėliotiną poreikį, kuris gali priversti parsiduoti tiems, kurie turi maisto. Visi, pasiduodantys greito pasitenkinimo vilionėms, yra pasirengę išsižadėti tiesos ir iškreipti dalykų prasmę. Neįmanoma, kad „akmenys taptų duona“, nes niekas neturi teisės manipuliuoti tikrove, siekdamas ją palenkti savo poreikiams. Yra kažkas, kas žmogui suteikia daugiau gyvybės, negu duona, o, būtent, prisitaikymas prie Tėvo valios, išreikštos jo Žodyje.

Tai pirmoji Jėzaus įveikta pagunda, kuri norėtų dovanas dalijančio Dievo, taip sunaikinant žmogaus laisvę gyventi su Juo dėl to, kas Jis yra, o ne dėl to, ką Jis duoda. Pagunda, kuriai taip mielai pasiduoda daugelis žmonių…

Vėlgi, kviesdamas pulti žemyn nuo aukščiausio šventyklos taško, kad Jį neštų angelai, šėtonas nori iš Kristaus ir iš žmogaus širdies išstumti tikėjimo jausmą, skatindamas rinktis ženklų įrodymus, kurie, iš pažiūros paprasti ir konkretūs, iš tikrųjų atitraukia mus nuo pareigos dėti pastangas išlaikyti tikėjimą. Bet kas sakė, jog gyvenime visada reikia eiti aiškiais keliais, kurie apsaugo nuo atsakomybės rinktis ir rizikuoti? Puikiai žinome, kad tikėjimas yra didžiausia rizika, nes verčia mus gyventi kaip pralaimėtojus pasaulio akyse, dažnai palieka mus abejonėse ir mums reikia ieškoti kelio, kuris nėra susijęs su piktojo žadamu pasitenkinimu, tačiau tai vienintelis būdas gyventi kaip laisviems žmonėms.

Nepasitenkinęs velnias išbando dar vieną galimybę, siūlydamas Jėzui „visas pasaulio karalystes“. Kas iš mūsų niekada nėra puoselėjęs svajonių apie valdžią? Tokiais atvejais įsivaizdavimas, kad kiti parodys mums dėmesį, kuris buvo atimtas arba niekada nesuteiktas, gali atrodyti vieninteliu būdu įveikti nusivylimą. Vietoje to valdžios siekimas griauna santykius su kitais žmonėmis, kurie jau nebėra mums lygūs. Jie tampa pjedestalu, ant kurio užlipame norėdami pasijusti didesni. Tie, kurie nori bet kokia kaina įsitvirtinti gyvenime, iš tikrųjų jau yra nusilenkę juos pavergusiai puikybės logikai. Jėzus atsako piktajam, kad tik Dievo garbinimas palieka mus laisvais

Gundymų istorijoje Viešpats pasirinko tapti balsu visiems svyruojantiems, kurie ketina pasiduoti, kurie galvoja, kad neverta gyventi kaip Dievo vaikams, nes viskas gyvenime vyksta pagal kitokią logiką. Dykumoje Jis jautė visą visų laikų žmogaus skausmą ir abejones, bet nenusigręžė nuo Tėvo veido.

Tai tikroji pergalė prieš didžiausią pagundą: manyti, kad Dievas nėra Tėvas, ir kad reikia kurti savo gerovę, pamirštant, jog viskas gaunama kaip dovana iš Jo. Visas pagundas galima įveikti, išliekant žmonėmis, kai mokame priimti Dievo valią, neįžvelgdami joje grėsmės savo laimės troškimui. Jėzus nepasidavė gundomas, nes žinojo, kad Tėvo valia, net jei ir sunki, veda į išganymą, į bendrystę su Dievu, vienintelį laimės šaltinį, vienintelę vietą, kur nurimsta kiekviena širdis…