Viešpats kalbėjo Mozei tardamas: „Kalbėk Aaronui ir jo sūnums ir sakyk jiems: Taip laiminsite izraeliečius. Sakykite jiems: Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę! Taip jie tars mano vardą izraeliečiams, ir aš juos palaiminsiu.“ (Sk 6, 22–27)

DIDŽIAUSIA PALAIMA

Praėjus aštuonioms dienoms po Kalėdų, Evangelija nukelia mus atgal į Betliejaus grotą, į vienintelio Luko aprašytą apsilankymą, pas pienu ir vilna kvepiančius piemenis, kurie visuomet eina paskui savo ėriukus, niekuomet nesilanko sinagogoje, tačiau atkeliauja naktį prie prakartėlės, paklusdami angelų giesmei. Visa tai Marija laikė savo širdyje. Ji savyje rengė būstinę tam Vaikui, Dievo ir jos įsčių kūdikiui; ji meditavo, ieškodama žodžių ir įvykių prasmės. Žmogus gyvena ne vien emocijomis ir nuostaba, tačiau jam yra skirtas laikas širdimi pažvelgti plačiau į jį supantį gyvenimą, mokytis ir svajoti….

Žengdami per  Naujųjų metų slenkstį, kai laikas ateina pas mus, kaip Dievo pasiuntinys, pirmajame šios iškilmės Mišių skaitinyje girdime Viešpaties paliepimą: „Taip laiminsite izraeliečius. Sakykite jiems: Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!’“. Tikrai negalima būtų buvę sugalvoti gražesnio linkėjimo Naujųjų Metų pradžiai.

„Laiminsite“… Tai įsakymas, skirtas visiems. Visų pirma laiminti privalo tie, kurie girdi Dievo žodį, nesvarbu, ar laiminamieji to nusipelnė, ar ne. Mes laiminame savo brolius, o tai reiškia, visus: gerus ir nelabai gerus. Taip su mumis elgiasi pats Dievas, kuris laimina mus, nusileidžia ant mūsų, kaip gyvybę ir nuolatinį gimimą teikianti energija. Mes žinome, jog Dievas saugos mus, bus su mumis, darant kiekvieną žingsnį, drauge eis kiekvieną kelią, Jis bus mūsų saulė ir skydas.

„Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas“… Dievo veidas šviesus, nes Jis visas yra Šviesa. Dievo palaiminimas ateinantiems metams nėra nei sveikata, nei turtai, nei sėkmė ar ilgas gyvenimas, bet paprasčiausiai šviesa. Vidinė šviesa, kad matytumėte giliai, šviesa, nušviečianti mūsų žingsnius, kad matytume kelią, šviesa, kad pajustume grožį ir galėtume džiaugtis susitikimais, kad nebijotume ateities. Tikrasis Dievo palaiminimas – tai aplink mus esantys žmonės švytinčiais veidais ir širdimis, spinduliuojantys gerumu, dosnumu, grožiu ir ramybe.

„Tebūna Viešpats tau maloningas“… Mums visiems reikalinga Dievo malonė: atleidžianti klaidas, pakelianti po apsileidimų, suteikianti drąsos bailiesiems ir leidžianti nepaskęsti nereikalingose smulkmenose. Dievas yra ne nusikaltėlius demaskuojantis pirštas, bet parpuolusįjį pakelianti ranka.

„Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai“… Visuomet, kai atsigręžiame į žmogų, tarsi sakom jam: „Tu mane domini, tu man patinki, aš matau tave“. Mąstydami apie tai, kas mūsų laukia ateinančiais metais, dėl vieno dalyko galime būti tikri: Viešpats visuomet bus atsigręžęs į mus, Jo akys ieškos mūsų. Jei parkrisime ir susižeisime, Dievas pasilenks prie mūsų. Jis bus mūsų dangaus riba, pasilenkęs virš mūsų, kaip motina. Kas benutiktų, Dievas visuomet bus kartu.

„Viešpats tesuteikia ramybę“… Ypatingai šiais laikais meldžiame taikos, prašydami, kad Viešpats suteiktų ją: taiką, trapų stebuklą, tūkstančius kartų sulaužytą, bet visuomet trokštamą kiekviename žemės kampelyje.

Dievas ateina pas mus, kaip šviesa, nepavargdamas ir neatsisakydamas mūsų. Ko gero, tai ir yra didžiausia ir palaima: suvokti, jog esame kartu…

Adolfas Grušas