Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: Dievas su mumis.“ Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)

SAPNE PASIRODĖ…

Evangelijoje pagal Luką žinia apie Jėzaus įsikūnijimą pranešama Marijai. Evangelisto Mato tekste, kurį skaitome šį sekmadienį, angelas kalba Juozapui: čia nėra nė žodžio apie Marijos ištartą „taip“, nėra žinios apie Elzbietos nėštumą, nei Marijos apsilankymo pas ją, apskritai, nėra daug ko, kas mums yra įprasta ir žinoma. Tikroji prasmė atsiskleidžia tik tada, kai sulyginame abu tekstus, arba, geriau, kai juos pamėginame sujungti. Tada galime pamatyti, jog per angelą atsiųsta žinia buvo skirta sutuoktinių porai. Dievui reikėjo ir Juozapo „taip“, ir Marijos „taip”. Viešpats visuomet prisiliečia prie mūsų gyvenimo per kitus žmones, ateina ten, kur yra ryšys tarp žmonių…

Juozapas sužino, jog Marija laukiasi kūdikio, ir yra sukrėstas: kaip galima būtų jį dėl to kaltinti?! Žydų visuomenėje nuo formalios santuokos iki bendro gyvenimo drauge paprastai praeidavo metai, tačiau sužadėtuvės jau buvo tikras teisinis ryšys, kurio pažeidimas buvo laikomas svetimavimu.

Kiekvieno žmogaus gyvenime nutinka įvykių, kurių mes nesuprantame ir kurie griauna mūsų planus. Mūsų gyvenimas kartais taip pat primena šį pasakojimą apie Juozapo patirtį. Mes svajojame, planuojame, o tikrovė mus užklumpa netikėtai. Tada galime pasinerti į svarstymus, kodėl taip atsitiko, bet galime ir surizikuoti. Iš tiesų visuomet verta rinktis gyvenimą, nepaisant jame slypinčių nusivylimų.

Žinoma, Juozapui turėjo būti sunku susitaikyti su mylimos moters nėštumu. Jis turėjo jaustis įskaudintas ir išduotas. Galime nesunkiai įsivaizduoti bemiegę naktį, kurią Juozapas praleido svarstymuose: „Marija? Ar aš klydau dėl jos? O kas bus jos kūdikio tėvas?“ Pagal Įstatymą Juozapas turėjo apie tai pranešti vyresniesiems, taip pasmerkdamas ją mirčiai, užmėtant akmenimis.

Juozapas nusprendžia palikti Mariją. Tai jis daro iš pagarbos, o ne pasiduodamas įtarinėjimams. Jis, niekuo nenusikaltęs, ryžtasi pats prisiimti atsakomybę, ir taip elgiasi, nes yra „teisus“. Biblijoje teisiu vadinamas tas, kuris yra ištikimas Įstatymui. Šia prasme teisieji buvo Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė… Šiuo atveju Įstatymas liepė prasikaltusiąją išvaryti iš namų, tačiau Juozapas paklūsta ne įstatymui, o savo širdžiai, leisdamas, kad meilė sutrupintų Įstatymo šarvus. Juozapas teisus ne pagal Įstatymą, bet pagal meilę, nes Įstatymo esmė yra meilė. Norint būti šventu, nepakanka būti tik teisiu, bet reikia ypatingo teisumo jausmo, negana vadovautis vien sveiku protu, bet reikia dar ir gailestingumo.

Juozapas yra teisus, nes nenori būti laikomas Dievo Sūnaus tėvu. Jis suvokia, kad Dievas turi jam parengęs aukštesnį planą, nei santuoka su Marija, todėl subtiliai traukiasi iš šios Dievo buvimo kupinos tikrovės.

Tuo tarpu Dievas renkasi Juozapą, kuris yra pasirengęs priimti savo planų žlugimą dėl didesnių dalykų. Mes visuomet siekiame tikrumo, tuo tarpu Juozapui reikia tik tikrumo nuojautos. Marija jam yra verta daugiau, nei jo abejonės…

Juozapas yra žmogiškumo šedevras, nes jis prisiima Dievo veikimo pasekmes. Jei pas Mariją atvyko angelas, tai Juozapui teko tik patirtis sapne, bet jis sugebėjo tame įžvelgti savo vidinio gyvenimo kelius. Juozapas sapne peržengia įmanomų dalykų ribas. Jau toliau dviejuose Evangelijos skyriuose Matas pasakoja apie kitus penkis Juozapo sapnus, parodančius jam kelią, siūlančius rizikingą pasirinkimą: bėgti į Egiptą, grįžti į Izraelio žemę, pasiimti Mariją su savimi…

Biblijoje sapnas yra Dievo žinia. Kodėl? Todėl, kad visuomet yra dalykų, kurių nepajėgiame priimti. Naktį sapnas atskleidžia tai, ko nenorime matyti dieną, arba tai, kas emociškai prašoka mūsų sugebėjimus. Sapnas kalba apie mus, net jei tos tiesos nenorime, jei ją atmetame. Sapnas yra kelionės nuojauta, nors, atrodytų, pagrįstai galima būtų suabejoti, ar galima tuo pasitikėti. Juozapo pavyzdys parodo, jog yra skirtumas tarp to, kas atrodo tiesa, ir to, ką jaučiame esant tiesa. Kai susiduriame su tiesa, mūsų širdis tai jau žino. Svarbu sekti tuo, ką žinome esant teisinga, net jei tai mus veda nežinomais keliais.

Tame sapne yra ir sprendimas: Juozapas suteiks gimsiančiam Jėzui vardą, atiduos savo istoriją, praeitį, kurios dėka Jis galės žengti į ateitį. „Pabudęs iš miego Juozapas pasielgė taip, kaip Viešpaties angelo jam buvo įsakyta, ir pasiėmė žmoną pas save“. Štai krikščionybė: prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Dievas pasirenka Juozapą, nes jis pasirengęs sulėtinti gyvenimo tempą, rasti laiko įsiklausyti į Dievo balsą, atpažinti Jo valią.

Biblijos žinovai pastebi, jog Evangelijos tekste nėra užrašyta nė vieno Juozapo ištarto žodžio. Juozapas niekada nekalba, nes didžiausias tikėjimo pasiekimas – tylėti ir leisti Dievui kalbėti bei veikti viduje. Tyla reiškia palikti Dievui tai, kas mums atrodo nepasiekiama ir nepajėgiama. Tyloje Dievo žodis gali pasiekti slapčiausius mūsų širdies kampelius. Juozapas atranda, kad turi Mariją savo širdyje, kad myli jos netekęs, pirmiausia net nenorėdamas jos turėti. Neatsitiktinai angelas sapne Juozapui sako tuos pačius žodžius, kaip ir Marijai: „Nebijok“. Mūsų susipainiojusiame gyvenime Dievas kviečia mus nebijoti!

Adolfas Grušas